Pagaliau… šventė: atvažiavo vaikai su anūkais, kuriems kaimas yra nebūtas neregėtas pasaulis. Štai jie sekioja paskui močiutę ir žiūri, kaip ji kuria duonkepį pečių, kaip maišto tešlą ir pasižada padėti ją minkyti ir dar kūčiukus daryti.
Dieduko darbai kitokie – štai jis įneša paprastą kaladę ir stato ją kambario kampe.
- Dieduk, o kas čia bus? – Anūkai rankomis glosto kaladės šonus. – Stalas? Kėdė?
- Čia sodinsim patį garbingiausią svečią! – Labai rimtai taria diedukas, ir anūkai skuba ieškoti mamos, kuri visada žino, ar jis nejuokauja.
- Ne, nejuokauja! – Patvirtina anūkėlių mama. – Galėsit su dieduku eiti ir tą svečią namo parsivesti…
„Tu tik pagalvok! Eisim svečio parsivesti! – šnibždasi mažieji, o po to puola rengtis ir autis batus. – Jau! Jau pasiruošę! Galime eiti.“
Kas papasakos apie tai, kaip diedukas su anūkais girioje išsirinko eglutę, ją visi nešė į namus – tai kas, kad kliuvo kojos ir badėsi spygliai. Po to kartu eglutę įstatė į kaladę ir prie šakelių raišiojo močiutės atneštoj dėžutėj rastus žaisliukus.
Tokios eglutės niekas neturi! Nes ji – tikra, ją suradom, parnešėm, pastatėm, papuošėm mes patys!
Tai iš kur pas mus ateina Kalėdos?
Selemonas Paltanavičius
