Žvaigždės atsisveikins su spalio dangaus puošmena
Lapkričio vakarais pietų padangėje išsiskiria Pegasas ir Andromeda. Pegaso didysis kvadratas, mūsų krašte vadintas Stalu, lengvai atpažįstamas ir gali pasitarnauti kaip puikus orientyras ieškant kitų žvaigždynų. Į rytus nuo jo driekiasi Andromedos žvaigždžių eilė, kurioje slypi garsioji Andromedos galaktika (M31) – tolima mūsų Paukščių tako galaktikos kaimynė, esant giedram orui, matoma plika akimi kaip nedidelis balzganas ūkelis.
Ryčiau nuo Andromedos spindi Persėjas, garsėjantis savo įspūdinga žvaigžde Algoliu, kuri yra užtemdomoji kintamoji keičianti savo ryškumą kas 2.87 dienos, nes į ją susilieja apie bendrą masės centrą besisukanti trinarė žvaigždžių sistema.
Šiaurės rytų pusėje kyla vienas ryškiausių žiemos žvaigždynų – Tauras. Jo raudonoji akis – Aldebaranas – ryškiausia Tauro ir 14-a pagal ryškį viso dangaus žvaigždė, raudonoji milžinė, esanti pusiaukelėje tarp Saulės ir Hiadžių žvaigždžių spiečiaus. Tarp Tauro ragų įsitaisęs žvilgsnį traukia ryškusis Jupiteris. Kiek aukščiau ir dešiniau – žiburiuoja mūsų lietuviškas Sietynas (Plejadės).
Pietvakarių–vakarų pusėje dar galima pasigrožėti besileidžiančiais ryškiausiais vasaros žvaigždynais – Lyra, Gulbe ir Ereliu, sudarančiais vadinamąjį „Vasaros trikampį“. Kiek žemiau šio žvaigždžių trikampio ir pietvakarių horizonto, pasinaudojus žiūronu, giedrais vakarais dar galima susirasti spalio mėnesį gerai plika akimi matytą įspūdingą Dzidzinšan-ATLAS (Tsuchinshan-ATLAS, C/2023 A3) kometą, kuri diena iš dienos blėsdama Gyvatės žvaigždynu slinks link Erelio žvaigždžių.
Išsiskirs keturios planetos
Venera-Vakarinė po Saulės laidos, vakaro žarose, labai žemai ryškiai sužimba už pietvakarių horizonto besileidžiančiame Šaulio žvaigždyne.
Saturnas – vakaro danguje, besileidžiant Vakarinei, kas vakarą išryškėja tarp pietvakariuose spindinčių neryškių Vandenio žvaigždžių. Pažvelgę į jį, kad ir pro nedidelį teleskopą, galima matyti nuostabiuosius jo žiedus ir didžiausiąjį palydovą Titaną.
Jupiteris, artėdamas prie opozicijos (arčiausio nuotolio nuo Žemės), visą naktį labai ryškiai (-2,8 mag) švyti Tauro žvaigždyne, pamažu slinkdamas link Hiadų ir Sietyno padrikųjų žvaigždžių spiečių. Lapkričio 16–17 d. virš Jupiterio praslinks jau dilti pradėjęs pilnas Mėnulis.
Marsas, po 21 val. išnyrantis iš už šiaurės rytų horizonto su Vėžio žvaigždynu, aiškiai išsiskiria iš blyškių šio žvaigždyno žvaigždžių. Per mėnesį jo šviesis išauga ko ne dvigubai. Lapkričio 20 d. vakare virš Marso mažesniu nei 3 laipsnių kapiniu nuotoliu praslenka beveik iki pusės sudilęs Mėnulis.
Merkurijus slėpsis Saulės spinduliuose net iki Kalėdų.
Staigmenų paruoš Leonidai
Nuo lapkričio 3 d. iki gruodžio 2 d. Žemė kasmet praskrieja pro 1865 metais atrastos Templio-Tutlio kometos kosminėje erdvėje paskleistų dulkių juostą. Įskriejusios į atmosferą šios dulkelės nakties danguje virs meteorų žybsniais. Leonidais jie vadinami dėl to, kad pratęstos meteorų strėlės susikryžiuoja Liūto žvaigždyne. Šiemet daugiausia meteorų tikimasi naktį iš lapkričio 17 d. į 18-tą. Per valandą galima sulaukti sužimbant apie 15 meteorų. Šių metų Leonidus stelbs Tauro žvaigždyne, greta Jupiterio, įsitaisęs dilti pradėjęs pilnas Mėnulis. Bet Leonidai yra greičiausiai įskriejantys į atmosferą meteorai (70 km/s) ir todėl gali pateikti staigmenų – itin ryškių meteorų – bolidų.