Genovaitė Šnurova
Kažkoks keistas vakaras. Nors lauke pašalę, bet nuo stogų laša. Nežinau, ar tai normalu. Tiesa, dėl to sau galvos nekvaršinu. Kaip yra, taip gerai. Gyvenime būna dienų, kai nenustebčiau, kad saulė ir mėnulis kartu pasirodytų. Galva tokiais atvejais būna tokia sunki, tarsi kažkas į ją būtų smėlio pripylęs. Net mintims vietos nebelikę. Gal ir gerai, nes tada nieko negalvoji.
O šiandien galvoju. Sėdžiu šviesos neužsidegusi ir žiūriu į sienos tarpą tarp lango ir spintos. Nieko, žinoma, aš ten nematau, nieko ir nesitikiu pamatyti. O mintims rutuliotis tai netrukdo. Gal netgi dar geriau: jos tarsi atsimuša į tą sienos plotelį ir vėl atgal sugrįžta. Tiesiai į mane…
Būtent šiandien sukako dešimt metų nuo mano vyro žūties. Net nustebau, kad jau tiek daug. Gal našlystės problemos buvo taip apraizgiusios mane nematomais siūlais, jog neliko net laiko pagalvoti apie tai, kaip aš tuos metus gyvenau, kokie įvykiai mano gyvenimą sujaukė ar atvirkščiai – pradžiugino. Liūdniausia, kad nieko esminio neįvyko. Tiesiog tik gyvenau, ir tiek. Net netikiu, kad tikrai tiek vienatvės metų praėjo.
Tęsinį skaitykite 2023 03 03 „Utenyje“
