Aktualijos

Zabielų dvaras ir Česlovo Milošo žemė

Vytautas Kazela

Neturiu išeiginių, bet labai norėdamas kartą per mėnesį galiu pusdieniui ar net visai dienai, bet ne ilgiau, ištrūkti. Todėl mano kelionės trumpos. Ne toliau kaip 120 kilometrų nuo Utenos. Šįkart važiavau lankyti Kėdainių rajono dvarų. Žemės čia derlingos, todėl dvarų čia daugiau negu kur nors kitur. Iš pradžių galvojau apsiriboti dvarais, esančiais šalia kelio Kėdainiai–Panevėžys. Tačiau buvau girdėjęs apie nuostabaus grožio, bet vis dar apleistą Apytalaukio dvarą. O ir dvaras nuo mano suplanuoto maršruto nutolęs gal kokius 7 kilometrus. 5 kilometrai į šiaurę nuo Kėdainių, prie Alkupio įtekančio į Nevėžį. Kažkodėl mano navigacija nežino, kur yra Apytalaukio dvaras, bet žino kur yra Apytalaukio kaimo kapinės. Širsdamas pasirenku šį objektą. Visai pasiuntu, kai navigacija atvedusi iki kapinių sako: „Pasiekėte tikslą. Jūsų kelionė baigta!“ Iš pykčio atjungiu navigacijos maitinimo laidą. Nutyla. O aš išlipęs dairausi ir tolumoje pamatau dvaro pastatus. Nesunkiai randu ir be navigacijos. Beje, jei važiuodami ieškosite nuorodos Apytalaukio dvaras – nerasite. Yra tik nuoroda į Zabielų dvarą. Labai gražus didžiulis dvaras.

Pirmą kartą Apytalaukis paminėtas H. Vartbergės ,,Livonijos kronikoje“ 1371 metais. Nuo penkiolikto amžiaus minimas ir  Apytalaukio dvaras. Dvaro rūmai statyti XIX amžiaus viduryje, vėliau rekonstruoti, turi neorenesansinio stiliaus bruožų. XIX amžiaus antroje pusėje aplink dvarą, išraiškingo reljefo teritorijoje, užveistas mišraus tipo parkas, priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, o į pietryčius nuo rūmų – tvenkiniai.

Dvarą valdė Šiukštos, Karpiai, Tiškevičiai, Zabielos. Septyniolikto amžiaus pradžioje P. Šiukšta pastatė pirmuosius mūrinius rūmus. Rūmai Zabielų iniciatyva 1850 m. ir 1880 m. perstatyti, spėjama pagal lenkų architekto Kozlovskio projektą. Priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, o į pietryčius nuo rūmų – tvenkiniai. Nors Pirmojo pasaulinio karo metais Apytalaukio dvaras nenukentėjo, Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo susprogdinti atsitraukiančios vokiečių kariuomenės. Sprogimas nugriovė daugiau nei pusę pastato, dėl ko sovietmečiu, 1954 metais, rūmai buvo atstatyti. Atstatymo metu išlikusios vidaus dekoracijos buvo galutinai sugadintos – tuo nesunku įsitikinti peržiūrėjus senas nuotraukas, randamas internete. Po rūmų atstatymo juose įsikūrė globos namai, kurie iš ten išsikraustė tik 2007 metais. Išlikę neorenesansiniai dviaukščiai, su triaukščiais šoniniais rizalitais rūmai, klasicistinių ūkinių trobesių liekanos, 1819 metais įkurtas ir devyniolikto amžiaus viduryje išplėstas 10,8 ha ploto parkas, turintis angliškojo parko bruožų.  Apytalaukio rūmuose stovėjo senovinis iš ragų padarytų baldų komplektas, kuris 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį. 1947 m. pavyko surinkti ir išsaugoti dalį šių unikalių baldų. Šiuo metu jie eksponuojami Kėdainių krašto muziejuje.

Rūmai aptverti metaline tvora, bet kadangi aptverta visai netoli pastato, tai apžiūrėti ir fotografuoti tvora beveik netrukdo. Iš išorės pastatas atrodo visai neblogai, tačiau kaip sako vietiniai, viduje būklė apverktina. Nukritęs tinkas, įdubę arba išplėštos grindis, įlinkę lubos. Vaikščioti viduje pavojinga.

Negalima sakyti, kad rūmų nebandyta gelbėti. Didžioji bėda yra ta, kad dvaras yra įtrauktas į „Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – kultūros ir istorijos paminklų sąrašą“. Parduoti negalima, galima tik išnuomoti. Anksčiau 25 metams, dabar tik dešimčiai. Nenorėjęs skelbti savo pavardės Apytalaukio gyventojas sakė, kad berods 2011 metais savivaldybė parengė paveldo tvarkybos projektą ir gavo leidimą paveldo tvarkybos darbams. Buvo pasirašyta koncesijos sutartis su nekilnojamo turto vystytojais UAB „„Investicinių projektų vystymas“. Atvažiavę statybininkai išplėšė dalį grindų ir staiga dingo. Kalbama, kad jų projektas negavo Europos Sąjungos finansavimo.  O koks koncesininkas investuos savo pinigus, kai sutartis tik 25 metams? Juolab, kad rūmams prikelti reikia mažiausiai kelių milijonų eurų. Neįvykdžius šalies įsipareigojimų, sutartis buvo nutraukta. 2018 metais rajono savivaldybė vėl pagal panaudos sutartį 20-čiai metų perdavė rūmus  viešajai įstaigai „Apytalaukis“. Bet vėl, matyt, europinis projektas „nepraėjo“, nes 2020 metais viešosios įstaigos direktorė kreipėsi į savivaldybę dėl sutarties nutraukimo ir sutartis buvo nutraukta. Liko vienintelė išeitis dvarą privatizuoti, bet tas nelemtasis „Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – kultūros ir istorijos paminklų sąrašas“. Yra tokia įdomi  Valstybinė kultūros paveldo komisija, virš kurios tik Dievas. Buvo, sako, toksai seimo narys, kuris kartu su Kėdainių savivaldybe rimtai kibo komisijai į atlapus, bet atsimušė nagus. Panašu, kad ši komisija rūmus saugos tol, kol jie sugrius.

Besikalbėdamas su vietiniais sužinojau, kad labai netoli nuo Apytalaukio yra ir Česlovo Milošo gimtinė. Nejaugi galima praleisti tokią progą ir jos neaplankyti? Važiuoju iš nuojautos, aplenkiu dviratininkų būrelį, sustojęs klausiu kaip rasti Č. Milošo gimtinę. „Labai paprastai. Važiuok tiesiai. Už kelių kilometrų bus rodyklė, tokia, kurios neįmanoma nepastebėti. Nuo kelio matosi ir baltas namukas“, – sako vienas iš dviratininkų. Ir iš tikrųjų pavažiavęs keletą kilometrų matau labai menišką rodyklę ir gal už pusės kilometro medžių paunksmėje baltą namuką. Aikštelėje palieku automobilį ir likusią dalį kelio įveikiu pėsčiomis.

Poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (1911–2004) gimė Kėdainių rajone, Šeteniuose, kukliame Kunatų dvare, įsikūrusiame vaizdingame Nevėžio slėnyje 1911 m. birželio 30 d. Netoliese esančioje Šventybrasčio bažnyčioje jis buvo pakrikštytas. Iš Šetenių 1920 m. buvo išlydėtas į Vilnių. Nors vėliau gyveno toli nuo Lietuvos, dvasinio ryšio su savo vaikystės vietomis niekada neprarado, gimtinės vaizdus aprašė garsiame romane ,,Isos slėnis“. Isa – tai Nevėžis. 1995 m. buvo įsteigtas Česlovo Milošo gimtinės fondas, atstatytame dvaro svirne įkurtas modernus Česlovo Milošo rezidencinis konferencijų centras. Ekspozicijose pasakojama apie Česlovo Milošo gyvenimą, svarbiausius jo etapus, kūrybą, gimtąjį Nevėžio slėnį, bibliotekoje kaupiamos Česlovo Milošo ir apie šį kūrėją leidžiamos knygos. Nevėžio slėnį puošia Česlovui Milošui ir jo kūrybai dedikuotos skulptūros. 2001 metais čia surengtas tarptautinis medžių skulptorių simpoziumas „Isos slėnis“. Buvo sukurta daug puikių kurinių: „Keltiškasis gyvenimo kryžius“ (aut. Hannesas Hermannas Bischofas  (Hannes Hermann Bischof, Austrija), čeko Jaroslavo Buncko (Jaroslav Bunck) kūrinys „Žemėpatis, gyvūnijos globėjas“, Andrzejaus Wasilewskio (Andrzej Wasilewski, Lenkija) „Dievo motina – Seinų globėja“, Piotro Szalkowskio (Piotr Szalkowski, Lenkija) „Šv. Jonas Nepomukas – vandens globėjas“, „Juodoji kiaulė iš Č. Milošo „Isos slėnis“ (aut. Algimantas Sakalauskas), Birutės Jakštienės sukurta „Magdalena iš Č. Milošo „Isos slėnis“, Adolfo Prano Kartano kūrinys – „Velniukas iš Č. Milošo „Isos slėnis“ ir kt. Skulptūros prižiūrimos, restauruojamos. Sukurti septyni knygos formos stendai: tarsi iš žemės išaugančios poeto knygos liudija apie tai, kad būtent ši vietovė subrandino pasaulinio garso kūrėją.

Poetas yra sakęs, kad  „vaizduotę suformavo lietuviškas Panevėžio kaimas ir Vilniaus apylinkių miškai bei vandenys“. Per šį kūrėją mus pasiekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia, Adomo Mickevičiaus tradicija. Č. Milošas studijavo Vilniaus universitete, bendravo su lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų poetais. Kad Lietuva jam labai svarbi, rašytojas sakė ir atsiimdamas Nobelio premiją: „Gera gimti mažame krašte, Lietuvoje, poezijos ir mitų žemėje“. Jis niekada negailėjo gražių žodžių Lietuvai. Dvaro nė žymės nebelikę – sovietmečiu jis buvo nugriautas, nes kolchozo pirmininkui labai patiko vieta ir jis čia buvo net pamatus išliejęs. Dabar čia ošia 1999 metais pasodinti ąžuolai. Dvaro sodybos vietoje likę tik restauruotas svirnas ir  parko medžiai.  1997 metais sugrįžo į Lietuvą. Po 77 metų nuo išvykimo Č. Milošas, sugrįžęs į Šatenius, pavaikščiojęs po šimtametį parką ir sustojęs maždaug toje pačioje vietoje, kur kadaise buvo namai, kuriuose jis gimė, pasakė, kad tėviškė jį pasitiko tokiu pačiu kvapu kaip ir išlydėjo.

O aš ilgai vaikščiojau po parką bandydamas pajausti tą, tik šiai vietai būdingą kvapą, ir galvojau, kiek daug mes pasiimame iš savo vaikystės. Jos gamta išugdo mūsų vaizduotę, ausys išsaugo balsus, akys vaizdus, nosis atpažįsta kvapus.

Paskui užėjęs už svirno ilgai žiūrėjau į net dabar slėpingą Nevėžio (Isos) slėnį ir pamažu grimzdau į praeitį. Iš vasariškos dienos sapno mane pažadino trimerio garsai – pagyvenęs vyras pjovė žolę…

Kuo kvepia Česlovo Milošo žemė? Ji kvepia medumi ir liepžiedžiais, susimaišiusiais su Nevėžio vandenžolių kvapu.