arba dešimt dalykėlių apie kunigą profesorių Antaną Rubšį
(ir ne tik apie jį)
Andrius Šukys, kunigas
Dėl nuolatinio išsiblaškymo ir kraustymosi, pastangų nekaupti žemiškojo (ne)turto, permanentinio nereikalingo šlamšto atsikratymo ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo mano patirčių lagaminas kaupiasi (tik) galvoje. Smegenys prikimštos visko: įvairių / įvairiaspalvių patirčių, susitikimų / išsiskyrimų, laimės / nevilties būsenų, pasisekimų / kantrios geresnio gyvenimo jausenos. Košmarais virtę sapnai nukelia į sąmonės / pasąmonės gelmes, dalis informacijos išsitrina, kita dalis – kinta. Su amžiumi tobulėja patirtis, įvykiai produkuojami, vis dažniau atsisakoma nereikalingų susitikimų, smegenys ir valia saugo nuo dar ir dar patiriamo negatyvo, kai labiau norisi tiesos ir grynumo.
Kadencijai paskolintoje klebonijoje saugau ir nuolat vartau vienintelio savo Dėstytojo darbus.
100
Kun. Antano Rubšio klasės–namų darbai sustabdo laiką: pradedu knibinėtis pageltusiuose lapuose; skaitinėju užuominas, įžvalgas, darbus; prisimenu detales, žmones, susitikimus. Ir… nusikeliu į paskaitų laiką Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje (XXI a. pr.). Studijos – (nesibaigiančios) jaunystės potyris. Jei studijuotum dabar – kitaip žiūrėtum į dėstomus dalykus, atliekamas praktikas, skaitomas knygas, rašomus darbus. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis vis kitaip nuspalvintas. Matyt, kad susivoktum, teisingai persikrautum, neperdegtum ir tiesiog norėtum… (iš)būti.
Pirmiausia apie Profesoriaus paskaitas. Jos – ilgai laukto pažado susitikti auditorijoje išsipildymas, klausantis pilnatviškos išminties, jaučiant profesorišką dėstymo būdą, klaidžiojant ten, kur net sapnuose nepabuvosi.
Prieš akis išnyra studijų metais leistas laikraštis. Nenustygstančių jaunuolių būrelis, neturėdamas net adekvačiai veikiančio kompiuterio / spausdintuvo ir kitos įrangos, kuria ir modeliuoja „Teesie“. Viena šio leidinio rubrika skirta pašnekovams kalbinti. Dažniausiai dėstytojams – ilgam ar trumpam atvykusiems pasidalyti akademine patirtimi.
Vienas jų – prof. Antanas Rubšys, kurio gimimo dieną, būtent, lapkričio 5-ąją, sėduosi prie kompiuterio ir rašau atsiminimus. Būtent, šiandien Jam būtų – 100. (Pokalbį su kun. Antanu Rubšiu, išspausdintą leidinyje „Teesie“, vos per kelias valandas atsiunčia rūpestingoji seminarijos bibliotekininkė Irena Aleksandravičienė, visuomet dėmesinga, profesionali ir darbus atliekanti iš karto).
Pokalbis kambariuke
Pasikviesti pokalbiui kunigą Antaną Rubšį mintis ėmė kankinti vos tik jį pamačius. „Prisimenu, kaip nudžiugau išgirdęs, kad atvažiuoja pats Šventojo Rašto vertėjas, profesorius, kad skaitys paskaitas, dalinsis gyvenimo patirtimi, išgyvenimais. Gimė mintis pakalbinti“, – rašau viename „Teesie“ numeryje. A. Rubšio profesoriumi nevadinome, jis mums buvo Tėvelis.
Pakviestas duoti interviu seminarijos leidiniui – mūsų laimei, sutiko. Taip paprastai, kukliai, džiugiai. „Ryžtis užkalbinti tokį žmogų nelengva. Juk puikiai žinai, kad jo gyvenimas platus, gilus, ilgas… O mes jauni, be ypatingų patirčių. Ilgai sukome galvas, kaip pradėti pokalbį, ko klausti“, – tęsiu mintijimus atsiminimuose (jau po A. Rubšio mirties 2002 metų spalio mėn.).
Tokia jaunatviška abejonė, ko ir kaip klausti, – šiandien tiesiog juokinga. Šitiek knygų prirašęs, Senąjį Testamentą išvertęs, išnardęs šitiek šalių, skaitęs paskaitas įvairių studentų grupėms, mokąs begalę kalbų… Tačiau jaunatviškas patirties kūdumas yra menko apsiskaitymo ir susivokimo braižas.
„Tąkart gėrėme arbatą su citrina. Tėvelis Antanas kukliai apžiūrėjo kambarį, pagyrė, kad jauku, atsisėdo ant lovos kampo… Iš akių galėjai spręsti, kad paprastumas lydės visą pokalbį“, – tęsiu mintis skiltyje „In memoriam“. Kambarys, beje, buvo mano, miniatiūriškai apkrautas, gana asketiškas. Tame pačiame kambaryje ir kalbėta. Tuo metu jau buvau šeštakursis.
Su(si)tikti auditorijoje
Gilesnis širdies pulsas lemia išskirtinius susitikimus. Toks nepaaiškinimas jaudulys… Kaip bus? Kas bus? Kodėl?
Kun. Antanas auditorijos duris visad atveria džiugiai nusiteikęs, visuomet pasiruošęs. Nekelia balso, stingdo savo išmintimi ir kartu giliu paprastumu. Paskaitose suvokia laiko svarbą. Veikiama produktyviai, sumaniai, išbūtai. Dėmesingas kiekvienam, nes kiekvienas yra Dievo atvaizdas.
Paskaitų ciklo pradžioje išdalina kurso / paskaitų / seminaro / susitikimo apibūdinimą. Toks kruopštumas žada vaisingą darbą. Pristatomi ir kurso metmenys: iš pateiktų gairių suvokiame, kad visko neaptarsime, tema plati: Šventasis Raštas – begalybė. Tenka apsiriboti reikalinga ir naudinga literatūra. Teisingai paskirstyti laiką, nepavargti intelektinio bėgimo distancijoje, išbūti sąmoningam iki paskutinės paskaitos sekundės…
Kursai turi konkrečius ir aiškius tikslus: jų keli – vienas / du, daugiausia – trys. Suvokiama, kad paviršutinis analizavimas – nevaisingas. Reikia nerti giliau.
Kurso metodas – trijų žingsnių: šaltinių skaitymas / rinktinių Šventojo Rašto skaitinių analizė / klausymasis – klausimas – rašymas. Atvykus į kitą profesoriaus Antano paskaitą – pirmiausia buvusiosios prisiminimas ir jos esminių detalių aptarimas, po to – dabartinės paskaitos pristatymas. Klausti visada galima: patartina ir svarbu. Klausti – tai garsiai galvoti / svarstyti / mąstyti.
Atsiskaitymas įspūdingas: namuose, vartant šaltinius, Šventąjį Raštą, užrašus, laisvai (!) atsirinkti dešimt dalykėlių (sąvokų) ir, pasitelkus bent porą sakinių, paaiškinti pasirinktos (!) sąvokos reikšmę. Namų darbą dėstytojui įteikti kas antradienį.
(Dalykėlius išsaugojau iki šios dienos. Tikras stebuklas. Vartau, skaitau, analizuoju. Visi namų darbai Tėvelio perskaityti, paspalvinti, ištaisytos klaidos, pripiešta šypsiukų, pateiktas įvertimas. Maloniausias: „You made my day“. Galima net nosį užriesti!)
Paskaitos – it geras serialas, nuo kurio negali atsitraukti. Lauki vis kitos serijos, siužeto tėkmės, kai patirtis suauga į vientisą pasakojimą, kai pabaigos nematyti. Visuomet aktualūs klausimai: Kuo aš tikiu? Kuo pasitikiu? Nelauki paskaitos galo: susitikimų pabaiga visuomet padvelkia liūdesiu, nes siužetas kupinas veiksmo, kurį pradedi sapnuoti dažniau nei miegi.
Dievo balsas… yra
Kun. Antanas Rubšys ateina laiku sutartam pokalbiui, kai ir studentams, ir dėstytojams galima atsikvėpti nuo paskaitų maratono. Susitikimas daug žadantis. Jaudulys praeina, nes tikras žmogus visuomet yra tikras: ir kelyje, ir auditorijoje, ir kelionėje, ir pokalbyje… Kun. Antanui tuo metu 78-eri, o mes, jauni studentai, – vos perkopę 20-uosius. (Kalbamės 2001 m. kovą).
Nieko neslėpdamas, profesorius pradeda: „Gimiau Žemaičių žemėje, Laukuvoje, ūkininkų šeimoje. Buvome aštuoni vaikai: penki berniukai ir trys mergaitės. Išdykavome, mokėmės. Mokykla buvo toli, ne prie namų, todėl reikėdavo eiti pėsčiomis tris kilometrus. Pavasarį patvinus, lipdavau ant arklio ir jodavau į mokyklą. Arklys buvo mielas, paslaugus, grįždavo vienas“, – pradeda Tėveliukas Antanas.
Laukuvoje apsilankau 2023 metų pavasarį. Jaudinančia širdimi suku iš automagistralės Vilnius–Klaipėda ir vos po keliolikos minučių vaikštau miestelyje, kur palaidotas Profesorius. Ant Laukuvos bažnyčios sienos puikuojasi lentelė: joje išvardyti pagrindiniai A. Rubšio darbai, nuopelnai, įvertinimai. Kapas prižiūrėtas, lankomas. Dar labiau plaka širdis: atgimsta paskaitos, susitikimai, šnektelėjimai, pokalbiai. (Ir šį sykį pasikartosiu: „Kas sakė, kad žmogus miršta?“ Jo literatūra, knygos, įžvalgos ir Dievo meilė Šventojo Rašto kontekste – įrodymas, kad teologijos siela – Šventasis Raštas, o Tiesa – amžina gyvenimo atmintis – viskas nemirtinga!). Taip pasaulis anapus ir pasaulis šiapus susijungia Antano Rubšio asmenyje. Pasakojamoji ir prakalbinanti vaizduotė rengia dar vienam susitikimui su Dievu ir eilinį kartą skatina nebijoti.
(Nufotografavęs keletą vaizdų, žinau – artėjant A. Rubšio gimtadieniui, „kankinsiu“ klaviatūrą, virpinsiu atmintį ir taip prisiminsiu Dievo – žmogaus bendradarbystę).
„Paaugusį užpuolė visi tie karai. Nebuvo laiko pajusti jaunatviško džiaugsmo… Atėjo rusai, vokiečiai. Jaunimas tais laikais protestavo, labai stipriai veikė pogrindis. Iškilo klausimas: kuo tapti? Juk tiek smurto, neteisybės… Bendravau su kitais (ypač su kaimynu – dabar prelatu Stasiu Žiliu), klausėme: kuo tapti, kuo būti? Pamatėme, kad žmogus gali būti niekšas, bet gali būti ir labai šventas (labai įdomi žmonių skalė!)“ – asmens variacijas vertina A. Rubšys.
„Kai aš mokiausi Telšių seminarijoje, miegojome penki viename kambaryje. Turėjome jaunus profesorius, kurie gyveno ir skaitė paskaitas. Vertė rašyti, mąstyti, diskutuoti. Karui einant į pabaigą, manęs paklausė: „Kuo noriu būti: kunigu ar mirti kaip partizanas?“ Aš atsakiau: „Kaip Dievas nori iš manęs“. Juk yra Dievo balsas“, – nedvejoja Profesorius.
Įvaizdžiai
Gerdami arbatą ir užkandžiaudami studentiškomis kukliomis vaišėmis, einame gyvenimo keliu. Bandome įsigilinti, kuo skiriasi kun. Antano aptariami laikai ir mūsiškiai. Kaip pasikeitėme, patobulėjome? Kaip keičiamės mes ir mūsų Lietuva.
A. Rubšys prisimena išbloškimą į Vokietiją, kuomet tremtinystė virto kasdiene gyvenimo paradigma. Po kiek laiko pavyksta pasiekti Romą. Kelias visąlaik įdomus, nes kelionė sukuria žmogų. Iškeliavęs ir vėl grįžęs – esi kitas žmogus. Savo gyvenimo kelionę Profesorius lygina su Šventuoju Raštu – kuriame kelionės leitmotyvas esminis. Gavęs tvirtą išsimokslinimą, keliauja ir nuolat mokosi: kalbų, semiasi patirties, nuolat daro įžvalgas, užsirašinėja. Visas patirtis laiko Dievo dovana.
Pokalbio metu akcentuoja grįžimo į Tėvynę esmę: „Dabar, sugrįžus į Lietuvą, miela man ta žemė, ta aplinka. Pasižiūriu į žmones – tik gražūs ir gražesni!“
Išmokęs daug naujųjų ir, žinoma, senųjų kalbų – pajunta išskirtinį norą iš esmės. Kur kas giliau pažinti Knygų knygą. Ji jam – Dievo Knyga: Laiškas iš dangaus, labai svari plyta iš dangaus. Tai tikėjimo knyga, kurioje ir pedagogika, ir psichologija, ir pažinimo gairės, kaip Dievo veikimas lydi čia ir dabar. „Svarbu pajusti tą Dievo betarpiškumą, išreikštą trimis įvaizdžiais: Dievas yra SAKINYS, PASLAPTIS IR VEIKSNYS. Tokioje gelmėje pajunti, kad Dievas rauna ir atsodina, nugriauna ir atstato“. Tik bendradarbystėje su Dievu – esi Žmogus.
A. Rubšys prisipažįsta: kiekvieną akimirką mane tos plotmės domina ir jaudina.
Kilęs klausimas…
Pokalbis tęsiasi toliau. Trokšti tik vieno dalyko – geriau, kad greitai nesibaigtų. Šnarantis kun. Antano balsas, minčių seka, logika dėstyme ir mielas gyvenimo prisiminimas – jaudina. Profesorius nekaupia nuotraukų, jų kelionėse nesivežioja. Paprašius vaizdų pokalbiui paįvairinti popierinėje laikraščio versijoje – rekomenduoja pavartyti jo išleistus „Raktus“. Stebuklingai kuklūs pavadinimai: „Raktas į Senąjį Testamentą“, „Raktas į Naująjį Testamentą“. Žodžio raktas etimologija nuima karūną nuo profesoriaus galvos: jis savęs profesoriumi ir nevadina. Ir nesvarbu, kad visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas tavo kambaryje su tavimi kalbasi. Kai esi tikras savimi ir savyje, nesislepi po laipsniais: pats buvimas – kaip tas raktas – įvardina visa ko esmę. Tik atrakinus – gali pasinerti į paieškų pasaulį.
Puolam vartyti A. Rubšio „Raktus“… Vajetus! Koks jaunutis komandiruotėse – stažuotėse – seminaruose… Vienoje nuotraukoje žvelgia į tave iš Egipto, kitoje – jau iš Sirijos… Jokia paslaptis, kad 1978–1981 m. moksliniais tikslais lankosi ir atlieka apžvalgines archeologijos studijas Tunise, Egipte, Jordanijoje, Izraelyje, Sirijoje, Maltoje, Kipre ir kt.
Maga prisiminti, kad tuometė mano, kaip jauno studento-klieriko, aplankytų šalių geografija kukloka: nors tiesa, 1995 metais (būdamas vienuoliktokas) jau pabuvojau Prancūzijoje – Taizė, Paryžiuje, Lione. Antrais studijų metais mokiausi Austrijoje. Baigiantis filosofinėms studijoms ir atsisveikindamas su Seminarija Kaune, – stažavausi Italijoje, pokalbio su A. Rubšiu metu buvau ką tik grįžęs iš JAV. (Tarnystės metais kelionių vartai atsiveria: tik spėk lagaminus krautis. Kelionė ir Dievo pažinimas yra du egzistenciniai gyvenimo bėgiai).
„Asmeniškai patyriau tą Dievo Knygą, kai palikau Tėvynę. Tada neturėjau nieko daugiau, tik Naująjį Testamentą. Pakeliui iš Telšių į kitus kraštus, tą knygą varčiau, nes ji mane drąsino. Ir dabar Dievo knyga drąsina, nes kalba atvirai apie Dievo ir žmogaus santykį, pailiustruodama lemtingus įvykius“, – gyvenimo įžvalgas dėsto A. Rubšys. Ne veltui sutinkame daug Profesoriaus sparnuotų frazių: „Žmogus yra judanti kryžkelė“, ,,Žmogus – tai gelmė, o širdis – jo bedugnė”, „Dievo malūnai mala lėtai“, „Duokime vietos Dievui!“, „Tik Dievo dėka žmogus atpažįsta savo dvilypumą“…
Vakarų Vokietijoje, Eichstate įkūrus lietuvišką seminariją, A. Rubšys yra vienas iš ten studijuojančiųjų. Tarp 107 seminaristų – ir būsimasis profesorius. 1944–1945 m. mokydamasis Eichstate, pajunta gilų troškimą tyrinėti Šventąjį Raštą: ,,Nuo pat jaunystės Dievo Apvaizda turbūt mane ruošė Savo tikslams… Atsimenu, Eichstate buvo kilęs man klausimas, kokią knygą skaityti. Šventąjį Raštą! Pradėjau skaityti vokiškai, paskui prancūziškai, vėliau itališkai ir galop hebrajiškai. Eichstate pradėjau lankyti hebrajų kalbos pamokas“.
Gerbti save
Pokalbiui pakrypus į vargų, smurto ir neteisybės potemes, išryškėja esminė tiesa: žmogus kuria blogį – Dievo sukurtas pasaulis yra tobulas. Šventajame Rašte nuolat gali stebėti, kaip Dievas myli pasaulį. Liūnas, chaosas, karai – dažnas reiškinys istorijoje. Tik Dievas apvaldo tą liūną. Dievas ir teisia, nes žmogus pamiršta Dievo baimę. „Dabar suvokiu, kodėl Dievas teisia, – turi savigarbą, ir vis primena mums: „Gerbk save!“, kadangi mes esame Dievo paveikslai ir panašumai. Dievas teisia, kad išganytų. Išgano teisdamas“, – atvirauja A. Rubšys.
Dėstytojas drąsiai imasi Senojo Testamento. Studijos / įžvalgos / analizė išauga į stambų tritomį ,,Raktas į Senąjį Testamentą“, kuris išleidžiamas 1982–1985 m. Be šios studijos, 1982 m. pasirodo nauja dviejų tomų knyga ,,Šventojo Rašto kraštuose“. Visi leidiniai apsčiai kupini autoriaus nuotraukomis. Vartant studijas, išryškėja svarbi autoriaus pasaulėžiūra: ,,Žmogus keliauja. Ir ta kelionė daro asmenį labiau žmogumi. Tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu… Žmogus turi keliauti, ieškoti, rasti, pažinti ir visada tiesą kalbėti…“
Jokia paslaptis, kad tiek gyvenime, tiek paskaitose kun. Antanas Rubšys Šventojo Rašto kraštuose nardo kaip sakalas. Iš paskaitų ir knygų atrodo, kad visą senovę išvaikščiojęs, viską išžiūrėjęs, visas pačias pačiausias patirtis surinkęs… Skaitai knygas ir keliauji drauge: taip suprantamai, logiškai, estetiškai, sumaniai… Tarsi laikydamasis viena ranka už Profesoriaus rankos, kita – už pasaulio Kūrėjo.
„Tą Knygą pamėgau ir mokiausi iš jos visą gyvenimą. Dėsčiau ne tik klierikams, net ir kitiems studentams: inžinieriams, fizikams, gydytojams, teisėjams… Mačiau, kaip jie alksta Dievo Žodžio. Sutikau labai daug jaunų žmonių, kurie privalėjo studijuoti religiją ir pasirinkdavo Šventąjį Raštą“, – džiūgauja A. Rubšys.
Apie straipsnio pavadinimą
You made my day – kultinis įvertimas. Vengiant balų sistemos ir tuščios panegirikos.
Šiek tiek apie save.
Namų darbus mėgau nuo pirmosios klasės. Tiesiog jų laukdavau. Priešingai nei mokyklinių atostogų. Darbo grafiko ritualas pažįstamas visą gyvenimą. Ruošti namų darbus – nerti į avantiūrą, kai nestovi šalia nei mokytojas, nei, juolab, dėstytojas. Namų darbų akivaizdoje esi pats vienas ir Dievas, jei Jį tiki ir pasitiki. Atliekamos užduotys grąžina į klasės / auditorijos bruzdesį, tenka prisiminti (ne)išmoktus dalykus, kitaip pasižiūrėti į sprendžiamos lygties, rašomos temos, atliekamo uždavinio vingrybes. Gilindamasis į filosofijos ir teologijos mokslus, esi priverstas imtis ir užsienio kalbų, nenueiti paviršiumi, ieškoti gelmės / esmės. Dažnai atrodo, kad teologizuoti – tai daugiažodžiauti, išsikalinėti verbaliniame kontekste, mulkinti save ir kitus. Su amžiumi bei patirtimi norisi praktiškumo ir aiškumo: kaip vieną ar kitą gyvenimo / mokslo / patirties / atsivertimo tiesą pritaikyti konkretaus gyvenimo konkrečioje terpėje.
A. Rubšys moko pajusti Žodį, suvokti prasmę, išgirsti sąskambį. Knygos esmė – tekstas. Šventojo Rašto negali skaityti pažodžiui ar tiesmukai, paskubomis ar paviršiumi. Biblija nėra greitasis maistas skrandžiui ar sielos ertmėms užkišti. A. Rubšio žodžiais tariant, „pati Knyga kviečia daiktus vadinti tikraisiais vardais“. Vengimas esmės, noras sušvelninti Biblijos leksiką, nepastebėti esminių niuansų – tai skuosti gyvenimo paviršiumi. Visa esmė užkoduota Žodyje. Toks žodžio pažinimas veda prie pasaulio pažinimo, o pasaulio pažinimas – prie asmens. Pagaliau svarbu suprasti – „gyvenimas yra daugiau negu logika“ (A. R.).
Kas antradienį įteikiami dešimties dalykėlių lapai reikalauja išskirtinio dėmesio. Profesorius lengvai atpažįsta chaltūrą, logikos stoką, bandymą prabėgti paviršiumi. Dalykėlių rašymas tampa mąstymo ir saviraiškos tramplymu, kurios pasekmės jaučiamos ir šiandien.
Keletu iš begalės dalykėlių pasidalinsiu ir su Jumis:
* „Knyga su dviem kojomis“ (A. R.).
Knyga, kalbanti per asmenis – kito vardu, yra knyga, per kurią kalba Dievas savajai Tautai. Asmuo yra siųstasis pranešti žmonėms Dievo Žodį, kad ateitis gimtų dabartyje, o žmogus apsispręstų šiandien – haec et nunc, savo kelionės metu, radęs viltį ar dar ne, klausantis ar jau duodantis atsakymus, tačiau einantis į… Knyga su dviem kojomis – Dievo balsas, kad Jo tauta pažvelgtų į sąžinę, pajustų pulsą nepataikymuose ir prašovimuose bei susikirstų kryžiaus formos sankryžoje… kad atsivertimas būtų vardan atsakingos ateities, kad egzegezė sietųsi su hermeneutika, o gyvenimas įgytų judėjimo pagrindą. Taip gimtų tikėjimas išėjimu. Išėjimas – gyvenimo raktu.
* Religija – „susieti“, „surišti“(re-ligare, re-legere) vis iš naujo savo gyvenimą ir tikėjimą religiniame kontekste.
Religija nėra naujas debiutas, ilgai buvęs pirmose top‘ų viršūnėse. Religija yra gyvenimas, pereinantis į tikėjimą, kad kiekvienoje čia ir dabar išraiškoje, tampa būtimi, be kurios negalėtume būti. Tai dinamiškas procesas, priverčiantis žmogų turėti savigarbą, o Dievo įsakymai ir prisilietimai (palytėjimai) reiklūs, kad žmogus neprarastų laisvės. Jaustųsi puikiai – Sitz im Leben.
* Skaitant išskaityti: pajusti žodį ir sakinį.
Skaitant Šventąjį Raštą, reikšmingiausia pajusti žodžio – svarbiausio reikšminės kalbos vieneto – jėgą, kad šneka (pašnekesys) būtų suprantamas ir „užgautų“ žmogiškojo „aš“ sielos stygas. Pranašai nesišvaisto žodžiais, o Dievo valią išreiškia šiltais, auksiniais žodžiais, persmelktais ypatinga, netikėta ir nelaukta „meile su rože“ (Hesed – hebr. k.).
Šventraščio sakiniai, reiškiantys baigtines mintis, sudaro pranašišką sakyseną kaip Kūręjo sudarytos Sandoros (iš)sakymo būdą, kaip Dievo, o ne žmogaus – Šventojo tarp mūsų (plg. Oz 11, 9) meilės išraišką.
Įvertinimas: Žadate labai gausią pjūtį.
Esamasis istorinis laikas
Apie ne(be)santį kartu žmogų visuomet noriu rašyti esamuoju laiku. Man nepatinka nei būtasis kartinis, nei, juolab, dažninis. Tikiu nemirštančia siela / šventųjų bendravimu / amžinuoju gyvenimu. Todėl sutiktieji gyvenimo kelionėje – tiesiog YRA.
Nors dažnai praktikuoju netikėtumus (taip pasakė mano bičiulė doc. dr. Irena Ramaneckienė), viename laiške nepatingėjo atsiųsti žymaus ne tik Šiaulių, bet ir Lietuvos kalbininko Kazimiero Župerkos pamintijimus.
Kaip pastarieji atsirado?
Kai Irenai (bičiulius vadinu vardais – kaip ir bičiuliai mane vadina vardu) pasiūliau vartoti esamąjį laiką praeičiai atpasakoti, šiek tiek sutriko. Mat, iki šiol nebuvo atkreipusi dėmesį į tokią stilistinę išraišką. Netrukus pasiteiravo savo buvusio katedros vedėjo nuomonės, ar kalbos kontrolieriai, laikraštyje pamatę tokią stilistinę retenybę, neims priekaištauti…
Profesoriaus K. Župerkos atsakymas tik sustiprino mano siekį vengti tradicijų, ieškoti naujovių. „Taigi, jei kas imtų kada nors priekaištauti dėl esamojo laiko neįprasto vartojimo, savo atsakymą sustiprinkite kalbininko žiniomis“, – laiške dalinosi I. Ramaneckienė.
Palinkėjusi sėkmės, žingsniuojant neįprastais žingsniais, laiške pasidalino ir profesoriaus mintimis: „Pasakojimas esamuoju laiku apie praeitį žinomas iš Antikos kaip įtaigesnės retorikos būdas. Net terminas iš anų laikų – esamasis istorinis.
Klausimas tik – kurioje vietoje daryti tą laiko raiškos lūžį? Jis galėtų atsispindėti ir grafiškai – nauja eilutė, nauja pastraipa. Tiesa, esu aptikęs tekstų, kur esamasis istorinis vartojamas nuo pirmo sakinio…“
Taigi – išsišokimas pasiteisino! Nieko nepadarysi – prigimties, laisvės ir gerų įvertimų persisotinusi širdis leidžia išdykauti ir toliau.
Dešimtasis dalykėlis šiame tekste
Rašyti niekuomet nėra lengva. Tačiau prisiliesti prie praeities (dabarties būsenoje) vardan ateities, mano galva, svarbu. Rašymas – lyg terapija, pa(si)tikrinimas, atminties įvertinimas, naujas iššūkis ir nauja adrenalino dozė. Sustyguoti žodžius, mintis, tempą, pasakojimo dermę – ne vienos valandos darbas.
Pokalbiui parengti protas reikalauja vienų iššūkių. Dalintis asmeniniais prisiminimais – kitų. Visais atvejais – neišpasakytas malonumas!!! Tarp maldos / tarnystės fragmentų / pasimatymų su žmonėmis ir (ne)vienišumo – kalbėdamasis tekstine faktūra lyg nugrimzti į meditaciją.
Dešimtajame dalykėlyje (kaip mokė prof. Antanas Rubšys sureflektuoti sąvokos ir prasmės dimensijas) noriu padėkoti savo gyvenimo Bendrakeleiviams. Mokinystė – neatsiejama mano gyvenimo dalis: juk turime vieną Mokytoją, o visi esame mokiniai. Mokinystės egzistencija tęsiasi iki dabar ir liks visam likusiam gyvenimui. Būti mokiniu – tai visuomet klausti, išdrįsti galvoti, priimti iššūkius, nerti į (ne)komfortą. Pagaliau rinktis nestandartą.
Tad ir dėkoju mano gyvenimo bendraklasiams, su kuriais ir triname tuos pačius patirčių / įgūdžių / bendradarbystės (jau nebe mokyklinius) suolus. Ačiū dr. Aldonai – istorikei, visuomenininkei, besidominančiai Bažnyčios gyvenimu; dėkui dr. doc. Irenai – lietuvių kalbos specialistei, stebinančiai apsukrumu, įžvalgumu ir budrumu ne tik gramatikos ar logikos srityse; ačiū bičiulei Linai – istorikei ir žurnalistei, išpurtančiai visas abejones ir niekad nestokojančiai nemirštančiai aktualių įžvalgų. Nuoširdi padėka dviem Virginijoms – sielos bičiulėms, straipsnių anotatorėms, pastebinčioms ne tik teksto rinkimo klaidas, logikos ar minties raiškos trūkumus, bet svarbiausia nuolat esančioms šalia ir gyvai, ir nuotoliu.
Už galimybę dalintis (pastaraisiais metais) gyvenimo ir tikėjimo įžvalgomis – išskirtinė padėka Vytautui Kazielai, kad dialogai / monologai rado vietos ir gyvame, ir internetiniame „Utenyje“. Vytauto supratimas, kad žmogui reikia ne tik duonos ir žaidimų, bet ir gilių susivokimą skatinančių straipsnių – unikalus.
Dėkui visiems, ypač tiems, kurie perskaitę neskubėjote rašyti neišbūto komentaro socialinių tinklų erdvėse, o paskambinote, parašėte žinutes bei laiškus. Dėmesys vienas kitam – tai varomoji šio gyvenimo dalis.
Žmogus sukurtas ir pasimetęs. Kad būtų vėl atkurtas. Žmogus atspindi Dievo laisvę. Būdamas laisvas, sudarko santykį su Kūrėju (A. Rubšys).
Ir taip be pabaigos.
P. S. Paskutinis (žemiškasis) susitikimas su Tėveliu Antanu Rubšiu – 2002 m. gegužės 10 dieną. Pas savo mylintį Tėvą iškeliauja 2002 m. rugpjūčio 27 d.
***
Antanas Leonardas Rubšys – katalikų kunigas, teologas, biblistas, teologijos daktaras, profesorius. Gimė 1923 11 05 Tauragės apskrities Laukuvos valsčiaus Bučių kaime. Insulto ištiktas, mirė 2002 08 27 Niujorke (palaidotas Laukuvos bažnyčios šventoriuje).
Lankė Šiauduvos pradžios mokyklą, baigė Šilalės gimnaziją ir 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją. Pasitraukęs į Vokietiją, 1944–1945 m. filosofijos studijas tęsė Eichstätto (Bavarija) kunigų seminarijoje. Karui pasibaigus, pasiųstas į Italiją – į Grigaliaus universitetą Romoje. Čia 1945–1949 m. – studijavo filosofiją ir teologiją. 1948 įšventintas kunigu.
Po teologijos studijų nukreiptas gilintis į Šv. Raštą. 1949–1951 m. ir 1957–1958 m. Popiežiškajame Biblijos institute Romoje studijavo senąsias kalbas, Šv. Rašto egzegezę ir archeologiją, 1971–1972 m. Popiežiškajame Biblijos institute Jeruzalėje – hebrajų kalbą ir Rytų archeologiją. Baigęs Šv. Rašto studijas, San Diego kunigų seminarijoje dėstė Šv. Raštą ir biblines kalbas. Buvo pakviestas dėstyti į Niujorko Manhatano kolegiją, dėstė Šv. Raštą – egzegezę (Biblijos prasmės atskleidimą) ir hermeneutiką (filosofijos kryptis, kilusi iš religinių tekstų aiškinimo).
Dėstydamas kolegijoje, kas antrus metus vasarą skirdavo Artimųjų Rytų archeologijai. Nuo 1958 m. dalyvavo Šv. Rašto archeologiniuose tyrimuose Irake, Irane, Turkijoje, Graikijoje, moksliniais interesais lankėsi Maltoje, Kipre, Tunise, Egipte, Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje. 1994 m. gruodžio 21 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė Popiežiaus rūmų prelato titulą.
1994–2002 m. dėstė Šv. Rašto egzegezę Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijose, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete bei Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje.
1990 m. kovo 6 d. vyskupas Paulius A. Baltakis, įgaliotas Lietuvos Vyskupų Konferencijos, pavedė jam versti Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą.
Iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą išvertė Senąjį Testamentą (Biblija, arba Šventasis Raštas; išleistas su Č. Kavaliausko verstu Naujuoju Testamentu; katalikų leidimas 1998, ekumeninis leidimas 1999, kanoninis leidimas 2009).
Parašė knygas „Raktas į Naująjį Testamentą“ (2 d. 1978), „Raktas į Senąjį Testamentą“ (3 d. 1982). Lietuvių kalba dar išleistos A. L. Rubšio knygos: „Šventojo Rašto kraštuose“ (2 d. 1985), „Raidė užmuša, Dvasia gaivina“ (1984), „Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas“ (1987), „Dorovės principai Šventajame Rašte“, „Paskaitų ciklas etiniais ir moraliniais klausimais Šventajame Rašte“, „Kūrėjo ir kūrinio sąveikos‑pokalbio teologija Senajame Testamente“, „Išminties sąjūdis ir raštija“, „Lyties šventumas ir šeima Šventajame Rašte“ (visos išleistos 2011).
Parašė apie 150 straipsnių Biblijos temomis anglų ir lietuvių kalbomis.
1995 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
Tekstas specialiai www.utenis.lt
