Viešosios įstaigos „Blaivybės akademija“ direktorė ir įkūrėja, Utenos ir Molėtų rajonuose teikianti priklausomybės ligų konsultantės paslaugas Dalia Skunčikienė sako, kad jos vadovaujamos įstaigos konsultantai dirba įvairiuose rajonuose, o ji šiuos rajonus pasirinkusi dėl to, kad tai jos gimtasis kraštas – gimė Molėtų rajone, o Utenos rajone jos artimųjų kapai. Čia prabėgo ir jos vaikystė, ir jaunystė. Buvusi slidininkė pasakoja, kad Utenos rajone jai ne kartą teko dalyvauti slidinėjimo varžybose. Utenos visuomenės sveikatos biuro konsultantė Dalia Skunčikienė maloniai sutiko atsakyti į Vytauto Kazelos klausimus.
Prieš 5–6 metus visur skambėjo, kad Lietuva skęsta alkoholio liūne. Ar iš tikrųjų mes taip labai geriame?
Aš prieš 6–7 metus būčiau šiam teiginiui pati prieštaravusi. Man atrodė, kad tie skaičiai gerokai išpūsti. Aš pati gyvenu Vilniuje. Mano aplinkoje nebuvo daug geriančių. 2015 metais mūsų įstaiga pradėjo teikti projektus ir dirbti su priklausomybėmis Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, ir tada pirmo projekto metu aš gavau „šaltą dušą“ ir pradėjau suvokti tikrąją padėtį. Socialinė darbuotoja man surinkdavo grupę jaunų moterų, priklausomų nuo alkoholio. Ir kai aš mačiau jaunas mamas, 23–25 metų amžiaus, priklausomas nuo alkoholio, tada pamačiau kitą realybę. Kada nuvažiuoji į didesnį ar mažesnį miestelį, eini į parduotuvę ir sutinki žmones su alaus skardinėmis ar bambaliais rankose, o įėjus į vidų matai pardavėją, o už jos nugaros „didįjį altorių“, tviskantį nuo spalvingų alkoholio butelių etikečių, tai yra kita mūsų gyvenimo pusė. Tai – jauni žmonės, jaunoji karta. Mano vaikystėje vyrai irgi gėrė, bet tada negėrė žmonos, negėrė seneliai. Negaliu sakyti, kad Lietuva prasigėrusi. Ji tiesiog yra patekusi į tokią situaciją. Kada žmogus pradeda gerti? Tada, kai nori nusiraminti, kai nori padėti sau, nes gėrimas ir yra lengviausias būdas čia ir dabar padėti sau.
Tęsinį skaitykite 2022 05 07 „Utenyje“
