Genovaitė ŠNUROVA. Vyriškis, kartkartėm pasirodantis Utenos autobusų stotyje, visada turintis kuo pasigirti čia sutiktiems pažįstamiems, kažką papasakoti ir netgi patarti grupei čia nuolat besirenkančių panašių pomėgių turintiems bendraminčiams, ir rugsėjo mėnesio pirmosiomis dienomis buvo čia. Stovėdamas šalia trijų sėdinčių vyrų, minimas vyriškis jiems kažką įtaigiai kalbėjo, pasakytus teiginius sustiprindamas gestais. Kadangi asmuo kalbėjo gana garsiai, nori ar nenori, girdėjau kai kurias monologo nuotrupas. Stebino tai, kad kalbama buvo … apie knygas. Apsidžiaugiau tai išgirdusi. Pamaniau, kad kai kurie „specifinių poreikių“ turintys žmonės nėra visiškai degradavę, jei domisi, sprendžiant iš pokalbio, pačiomis naujausiomis knygomis. Bet netrukus patyriau šoką. Pasirodo, tas vyriškis aiškino jo klausantiesiems, kaip „susiorganizuoti“ pinigėlių bambaliui. Anot jo, tai labai nesunku, tereikia galvą pasukti. O jis darąs štai taip. Nueina į biblioteką, pasičiumpa kokią nors didelę (netgi gestais parodė, kokio didumo ir storumo) knygą, ją įsideda į krepšį ir ieško kam „prakalti“. Taip jis gausiai iliustruotą knygą apie Kanadą, kaip supratau, kainuojančią apie 80 eurų, „prakalė“ už šešis eurus. O didelę, irgi iliustruotą knygą apie gėles gėlių kioske dirbančiai moteriai pardavė už … 2 eurus. Norėdama pasitikslinti, ar tikrai viską gerai supratau, net šalia sėdinčią moterį pakalbinau. Toji patvirtino – ir ji viską puikiausiai girdėjo. Ir netgi daugiau nei aš, nes ji anksčiau pradėjo klausytis to pokalbio. Tie vyrai (ir monologo autorius, ir klausytojai) skubiai pasišalino, o tada su autobuso laukiančiomis moterimis diskutavome apie vagis. Tiksliau, ne vien apie juos, o daugiau apie tuos, kurie superka aiškiai vogtus daiktus. (Tęsinys 2020 09 16 laikraštyje)
