Genovaitė ŠNUROVA. Uteniškiai mėgsta pajuokauti, kad Utena mažas miestas, jeigu reikia nuo ko nors pasislėpti, bet didelis, jei reikia kažką susirasti. O jei prireikia nueiti pėsčiomis, tarkime, nuo „Aukštakalnio“ prekybos centro iki UAB „Umaras“ arba iš Grybelių mikrorajono iki, pavyzdžiui, AB „Utenos trikotažas“ – Utena vos ne didmiesčiu tampa.
Kad ir kaip ten būtų, viską, kas vyksta Utenoje, kokios problemos gyventojams neduoda ramybės, kas džiugina ar stebina, žino dar tik antrus metus miesto šeimininke (seniūne) tapusi Edita Urbonienė ir gerokai seniau seniūnijos reiklaus tvarkanti Danutė Inčirauskienė.
Iš šių abiejų moterų išgirdau gerą naujieną – Utenoje padaugėjo gyventojų. Kadangi tiek daug metų jų skaičius vis mažėjo ir mažėjo, kol susitraukė iki vos 25 000, tai tikrai ne iš karto patikėjau, kad rugsėjo 1-ąją Utenoje jau gyveno 27 041 gyventojas. Bet vargu ar tuo reikia džiaugtis, nes Utenoje dirbantys ukrainiečiai, baltarusiai, vietnamiečiai ir kitų tautybių žmonės, norėdami gauti leidimą gyventi Lietuvoje, privalėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Tą ir padarė.
Utenos miesto gyventojų skaičių padidino ir iš užsienio grįžtantys, ir kolegijos studentai, ir savo gimtajame mieste naujagimius registruojantys buvę uteniškiai. Nors, manau, visiems aišku, kad deklaruotoji gyvenamoji vieta ir realioji – du skirtingi dalykai. (Tęsinys 2020 09 09 laikraštyje)
