1990-ji. Kryžių (at)statymo bumas
Važinėdamas po Utenos rajoną gal prieš dešimt metų atkreipiau dėmesį į Griūčių kaimo kryžių. Jei nesuprastum, kad kryžius pastatytas praėjusio amžiaus pabaigoje, jį ramia širdimi priskirtum žymiausiam Rytų Aukštaitijos kryždirbiui Antanui Deveikiui. A. Deveikio kryžiai masyvūs, liemens ir šakų kraštai gausiai puošti drožiniais, kryžmų galai trilapio formos, jų centre – koplytėlė su saulės, pusmėnulio, kryželio kompozicija viršuje ir angeliukais kampuose. Nors viskas labai atitinka, bet kryžius pagal būklę negalėtų būti Antano Deveikio. Paskui prisiminiau, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje būta kryžių statymo ir atstatymo bumo. O Jataučių ūkyje būta net kryžių dirbtuvės arba kaip tada buvo įvardijama – pagalbiniai verslai. Ten ne vienerius metus darbavosi keturių vyrų brigada: Osvaldas Šumskus, Eglūnas Židonis, Alfonsas Petrošius ir Alvydas Seibutis. Jie sukūrė ir pastatė visoje Lietuvoje virš 150 kryžių. Kadangi Osvaldo Šumskaus ir Alfonso Petrošiaus nėra tarp gyvųjų, todėl pasidalinti prisiminimais apie tuo laikotarpiu statytus ir atstatytus kryžius pasikviečiau sertifikuotą tautodailininką, dievdirbį Eglūną Židonį ir be užuolankų klausiu: ar Griūčių kaimo kryžius – jūsų rankų darbas?
„Taip, mūsų. Tai buvo pirmasis mūsų atstatytas kryžius. Darbas sunkus ir kruopštus. Buvo likę Antano Deveikio statyto kryžiaus liekanų, nuotraukų. Viską su slankmačiu matavom. Deveikio ornamentai labai įdomūs, be viso kito, per visą perimetrą eina pusapvaliu kaltu išskobtas griovelis. Jį padaryti labai sunku. Į atmintį įstrigo tas faktas, kad pastačius kryžių mums dėkojo ir gėles teikė kažkoks partinis ar kažkoks kitoks veikėjas. Žmonės pasakojo, kad jis buvo dalyvavęs griaunant ne vieną kryžių. A. Deveikio statytas kryžius nebuvo nugriautas. Nors buvo labai apgailėtinos būklės, bet mums pavyko jį atkurti. Senieji pakelių kryžiai buvo 6 metrų aukščio, o Griūčių kryžiaus aukštis penki su puse metro. Identišką A. Deveikio kryžių atstatėme ir kaimyninio Molėtų rajono Suginčių bažnyčios šventoriuje. A. Deveikio kryžiai nuo kitų skiriasi dar ir koplytėle kryžiaus centre. Ji ne įleista, o apgobia kryžmą iš abiejų pusių. Fasadinėje koplytėlės pusėje Nukryžiuotasis, o užpakalinėje – šv. Mergelė Marija.
Panašūs mūsų kryžiai stovi pačiuose Molėtuose ir Videniškėse prie vienuolyno, Anykščiuose. Kita tiksli rekonstrukcija yra Spitrėnų stogastulpis. Buvo kalbama, kad ir jis A. Deveikio darbo, bet nesu visiškai tuo įsitikinęs. Mūsų darytas kryžius stovi ant kapinių Aliuose, Šeduikiuose, Tauragnuose ant kapinių, Sudeikiuose prie įvažiavimo, dar du ant kapinių, ant Partizanų atminimo kalvos stovi gal keturi mūsų daryti kryžiai. Biliakiemyje gal trys ar keturi kryžiai. Turiu tik trečdalį nufotografuotų. Mes ne visi važiuodavome statyti, daugiausia tai darė Alfonsas Petrošius. Antalgės kryžių atstatė Alvydas Seibutis ir Pranas Kaziūnas. Paskui pradėjo mažėti užsakymų. Tada ir išsiskirstėme. Nors galėjome dirbti. Tada kryždirbystė buvo įtraukta į europinį paveldą, atsirado galimybė prašyti europinės paramos dirbtuvėms įsirengti…
Pradžioje buvo labai daug užsakymų. Eilė net pusantrų metų. Dirbdavome ir naktimis. Man ne gėda prieš kitus meistrus ar šio reikalo žinovus – kryžius mes darėme kaip baldus, labai kruopščiai su visais suleidimais. Visi mes mokėmės iš A. Deveikio. Matosi, kad žmogus ne skubėjo, o dirbo, kad būtų geriau ir gražiau. Įsivaizduok, jo drožti kutai – katorgiškas darbas. Nepamirškime, kad jie drožti iš labai kieto medžio – ąžuolo. Tradiciškai visos skulptūrėlės, o neretai ir kryžiai buvo dažyti. Dažų pasirinkimas nebuvo didelis. Vyraujančios spalvos – ruda ir balta. Būdavo dar pilkšva, rusva. Dažymas, skardiniai stogeliai prailgindavo kryžiaus stovėjimo laiką. Kryžius daugiausia užsakydavo kaimo ir parapijų bendruomenės, bet būdavo ir privačių užsakovų. Su daugeliu kunigų bendravome. Kryžiaus šventinimas būdavo didelė šventė. Ir mus pakviesdavo, pagerbdavo, ąžuolo lapų vainikais vainikuodavo. O istorijų irgi būdavo visokių. Žinai Baltriškėse vyrų vienuolyną? Ten kryžius jau buvo pastatytas, o aš turėjau penkių metrų aukštyje pritvirtinti laiminančio Kristaus skulptūrą. Skulptūra 60 centimetrų aukščio. Buvo gal lapkričio mėnuo, užėjo šlapdriba, kopėčios šlapios, slidžios, o aš ant jų su skulptūra. Broliai vienuoliai visada geros nuotaikos, visada besišypsantys. Stovi apačioje ir „drąsina“: Eglūnai ko tu bijai? Čia gi šventa vieta! Nukrisi – tiesiai pas Dievą keliausi.“ Statant niekada nelaimingų atsitikimų nebuvo. iš pradžių išbetonuodavome pamatą, įbetonuodavome keturis metalinius strypus ir tik ant jų statydavome kryžių. Labai svarbu, kad medis su betonu nesiliestų. Jei liesis, neilgai stovės. Kitą klaidą jau vėliau darydavo žmonės: prie kryžiaus pasodindavo tujas ar kitokius medžius, o šalia augantis medis ar krūmas pūdo kryžių. Dar vienas dalykas, ką esu pastebėjęs. Nenoriu minėti kaimo pavadinimo. Stovi ten mano pastatytas kryžius prie negyvenamos sodybos. Nebėra šeimininkų, ir kryžius akyse nyksta. Jokių paaiškinamų priežasčių tam nėra. Kryžius iš storo ąžuolo, aplink jokio medžio, su pamatu nesiliečia, o nyksta nors tu ką… Nėra žmonių, ir kryžius nyksta. Kitokio logiško paaiškinimo aš nerandu. O jis gal dešimčia metų jaunesnis už kitus, dar tvirtai besilaikančius.
Žmonių noras atstatyti, išsaugoti mus labiausiai ir įkvėpdavo būsimiems darbams. Tada dar kaimas buvo gyvas. Susirenka žmonės pasipuošę, šventiški, kiti čia gimę, bet po visą Lietuvą išsibarstę suvažiuoja. Kryžius išpuoštas, apipintas vainikais. Labai graži ir įkvepianti šventinimo ceremonija. Jausdavosi toks pakylėjimas, sustiprėdavo motyvacija“, – prisiminimais dalinosi kryždirbys Eglūnas Židonis.
Vytautas Kaziela
Autoriaus nuotraukose Griūčių kaimo kryžius tiksli A. Deveikio kryžiaus kopija
Projektą remia
