Patyčios – kitą žeminantis, žeidžiantis ir skaudinantis reiškinys. Siekiant mažinti patyčių paplitimą, išmokti jas atpažinti ir padėti patyčias išgyvenantiems rasti pagalbą, jau tryliktus metus kovas skelbiamas sąmoningumo didinimo mėnesiu be patyčių.
Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad vis dar daugybė vaikų patiria bendraamžių, suaugusiųjų, o kartais net ir artimiausių žmonių patyčias, o pastarieji neretai nesupranta, kad jų elgesys žeidžia ir skaudina kitą. Dažnai patyčios lieka neatpažintos, o jas patiriantys vaikai nesulaukia paramos ir dėmesio. Su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Zita Aleksandravičiene kalbame apie tai, kaip patyčios prisitaikė prie šiandieninio gyvenimo būdo, apie patyčių požymius ir pagalbą vaikui, patiriančiam kitų žeminantį elgesį.
Jau trylika metų kovo mėnesį aktualizuojama patyčių problema. Ar visuomenė tampa sąmoningesnė, keičiasi vaikų elgesys? Netolerancija patyčioms ir kitokiam žeminančiam elgesiui auga, tačiau ne tiek, kad apie šią problemą nekalbėtume. Mokyklose vyksta įvairūs užsiėmimai, diskusijos, kūrybiniai konkursai, renginiai. Su vaikais apie šią problemą kalbame ir patyčias jie atpažįsta lengviau nei suaugusieji. Deja, pastarieji dažnai nepasveria, kada jų humoras tampa nebejuokingas, ir nesupranta, kada jis virsta patyčiomis. Kai juokaujama, linksma būna abiem ar visiems, o tyčiojantis linksma tik vienam – kitas jaučiasi įskaudintas, – čia esminis skirtumas. Patyčios yra sąmoningai kitą skaudinantis, iš anksto suplanuotas ir pasikartoti linkęs elgesys. Nulinė tolerancija patyčioms – ypač svarbi, o jas pastebėjus, būtina kreiptis pagalbos, imtis visų priemonių, kad jos liautųsi.
Tęsinį skaitykite 2021 03 31 „Utenyje“
