Emigranto kryžius
Dabar jį galima vadinti Andreikėnų kaimo kryžiumi. Rusvo granito kryžius stovi trijų kelių sankryžoje. Pastatytas jis galimai 1913 metais, netoli savo namų jį pastatė Bronius Vedrickas. Ant jo užrašyta „Tuo ženklu pergalės 313–1913 krikščionijos caimetimo sukaktų ocms paminėti“. Pastatė išvažiuodamas iš Lietuvos. Niekas dabar gerai nežino į kokią šalį jis emigravo. Į Ameriką, kaip tada buvo įprasta, ar į Lenkiją, kurioje esą buvo jų šaknys. Melioracijos laikotarpiu griaunant vieną sodybą ant vieno iš rąstų buvo iškapota „Budoval pan Vedricki“. Niekas nežino jo likimo, nes daugiau šituose kraštuose jis nepasirodė. Kryžių prižiūrėjo jo sesuo Veronika Vedrickaitė. Pasakojama, kad Veronika caro laikais buvo išvykusi į Piterį ir dirbo virėja. Paskui atsikėlė gyventi į Andreikėnus. Trobelė buvo mažytė, dūminė. Tokių trobų daugiau apylinkėse nebuvo. Vietos gyventojas Valdas Mintaučkis dar prisimena Veroniką Vedrickaitę. Pasižiūrėti jos dūminės pirkelės netgi buvo su visa klase atvykę. Moteris turėjo nedidelį ūkelį. Kaimo vyrai jai ir pievas nupjaudavo, ir šieną suveždavo. Vladas Mintaučkis mano, kad Bronius ir Veronika Vedrickai kilę iš senųjų kaimo gyventojų. Kaime buvusios dvi skaitlingos pavardės – Vedrickų ir Kaušilų. Veronika Vedrickaitė gyveno gana ilgai ir mirė sulaukusi garbaus amžiaus, gal apie 1973 metus. „Aš tik tiek atsimenu, kad Veronika dažnai pas mano mamą ateidavo. Pasėdėdavo, pasišnekėdavo, duonos riekę užsitepusi sviestu suvalgydavo. Kryžius visą laiką buvo prižiūrimas. Artimiausi Vedrickų kaimynai buvo Saulių šeimyna. Tėvai jau seniai mirę ir netgi jų sūnų gyvų nebėra, bet yra gyvos marčios ir anūkai. Sauliai mirus Veronika visą laiką kryžių prižiūrėjo. Žolę nupjauna, tvorelę, kai ji dar buvo, padažydavo. Anksčiau susirinkdavo kaimo žmonės prie kryžiaus rožančiaus kartu sukalbėt. Ne, tai nebūdavo gegužinės pamaldos. Gegužinės būdavo pas Daratą Vanagienę, netoli Andreikėnų malūno. Kadangi Vanagaitė Elena dainavo bažnyčios chore, gražiais vakarais visi išeidavo į kiemą ir uždainuodavo. Visa apylinkė skambėdavo! Aš tada dar visai paaugliukas buvau, – prisiminė Valdas Mintaučkis. – Kryžius stovėjo prie Vedrickų sodybos, tik kitoje kelio pusėje. Melioracijos laikais sodybą nugriovė, o kryžius vis stovi.“
Atmintis negali išblėsti
Prisimenate? Pirmame pasakojime rašiau apie tai, kad statant kryžių visada iškildavo žemės problema. Valdas Mintaučkis sako su ja susidūręs visai neseniai, prieš tris metus, kai nusprendė įamžinti Andreikėnų kaimo partizanų atminimą.
„Vienos kaimo gyventojos vyro dėdė žuvo netoli dabartinės jos trobos, pamiškėje. Iš pradžių ji davė sutikimą paminklo statybai, bet po poros savaičių savo valią atšaukė, sakydama, kad nereikia čia jokių paminklų. Paskui susiradau kitą moterį, kurios dėdė irgi buvo žuvęs. Parinkome labai gražią vietą jos žemėje, prie kelio. Gal ir gerai, kad taip išėjo. Būtume pastatę pamiškėje, netoli jų buvusio bunkerio, būtų apaugęs krūmais – nei kas jį matytų, nei kam jis ten reikalingas būtų. O dabar pastatėme taip, kad kiekvienas važiuodamas keliu mato partizanų kryžių. Tai standartinis paminklas. Ilgai visa tai truko. Iš pradžių susirinkau medžiagą iš B. Juodzevičiaus knygų ir iš kitų šaltinių. Buvo kažkokių neatitikimų su jų pavardėm – skyrėsi kai kurios raidės. Ypač slapyvardžiuose. Kai išsiaiškinau, viską sumaišė pandemija. Bet pagaliau kryžius buvo pastatytas. Į atidengimą atvyko Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Tauragės krašto partizanų sąjungos atstovai. Kryžių pašventino kunigas Jurgis Kazlauskas. Buvo susirinkę labai daug žmonių.
Ne visi yra kilę iš šio krašto. Buvo vienas iš Molėtų rajono Suginčių kaimo, kitas iš Kuktiškių apylinkių. Dar vienas žuvo atskirai. Jie, matyt, ruošėsi kažkokiai operacijai, bet netyčia susidūrė su stribais. Buvo žiema. Partizanai į roges pasikinkė kalvio Jono Vanago arklį ir bandė trauktis. Vienam partizanui rogėse neliko vietos, tai jis iš rogių galo atsistojo ant pavažų ir Asmalų kaime nuo jų nuslydo. Bijodamas pakliūti į stribų rankas, nusišovė. Visi kiti sugebėjo pasitraukti. Arklys po kelių dienų su rogėmis pats namo parėjo. Bet atvažiavo NKVD, šeimininką, kaip partizanų rėmėją, surišo ir išvežė į Panevėžį. Po poros savaičių žmogus namo sugrįžo, bet ilgai sirgo. Stribai viską atmušė per tardymus.
Nuo vaikystės žinojau tą vietą, kur jie yra žuvę. Vis pagalvodavau, kad jie buvo mano tėvo draugai – kartu į šokius ėjo, kartu šieną pjovė. Kodėl neįamžinti žuvusiųjų atminimo?“
Nuvažiavęs fotografuoti ant Andreikėnų kaimo partizanų atminimo kryžiaus randu tris užrašus:
„Ąžuolo kuopos Kovo būrio partizanai:
Būrio vadas Kazys Steiblys Ramūnas, g. 1919 m.
Adomas Bražėnas Rikštutis, g. 1914 m.
Jonas Simuntis Girėnas, g. 1912 m.“
Ant kitos briaunos užrašyta:
Andreikėnų kaime buvusiame bunkeryje 1940 10 15 žuvo Vytauto apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Šivis Plienas, g. 1921 m.
Ant trečiosios briaunos:
„Andreikėnų kaimo gyventojas Kovo būrio vadas Jonas Vanagas Tyrūnas, g. 1923, žuvo 1947 01 30 Asmalų kaime.“
Žiūri į akmenyje likusius gimimo ir žūties metus ir galvoji: visi tokie jauni, dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai už Tėvynę atidavę brangiausią ir vienintelį turtą – gyvybę. Jie verti mūsų pagarbos ir atminties. Dar mano jaunystėje kiekvienas eidamas pro kryžių sustodavo, nusiimdavo kepurę ir persižegnodavo. Dabar vieškeliais pralekia automobiliai sukeldami dulkių debesį. O norėtųsi, kad pavažiuojantys sustotų, įsiskaitytų į datas ir susimąstytų.
Vytautas Kaziela
Autoriaus nuotraukos
Remia
