Aktualijos

Utenos krašto kryžiai. Pirmasis pasakojimas

Vytautas Kaziela

Kryžius statė, kad vaikai išgyventų ir kad jaunimą Dievas laimintų

     Kažkada stebėjausi, kodėl  Lietuvoje tiek daug kryžių. Dabar pradedu suprasti. Juk buvo sunkūs laikai – karas, pokaris, šaudymai, trėmimai, suėmimai. Pagalbos nebuvo iš kur laukti. Iš už Atlanto? Jie tik gražiai kalbėjo, bet neatėjo… Į Rusijos glūdumas dundėjo vagonai su mūsų tautiečiais, o aplinkui sproginėjo granatos, aidėjo šūviai. Kiekvieno miestelio aikštėje – negyvi partizanų kūnai. Kas žmogui liko? Tik tikėjimas. Tik malda į Viešpatį: jei liksiu gyvas, Viešpatie, Tavo garbei pastatysiu kryžių. Kas liko gyvi, tie ir statė. Prie namų, prie kryžkelių.

     Dažnai važinėdamas  po Lietuvą ir matydamas daugybę kryžių galvojau, kad kiekvienas kryžius turi savo istoriją. Būtų gerai surasti laiko, pasibelsti į duris tų namų, prie kurių jie stovi, ir užrašyti kryžių istorijas. Knyga reikalinga tam, kad ateities kartos suprastų tą mūsų tautai be galo svarbų laikotarpį. Tą laikotarpį, kai Lietuvoje buvo statomi kryžiai. Suprantu, kad tai labai intymu, kad tą akimirką, kai žmogus apsisprendžia pastatyti kryžių, jis yra vienas. Vienas prieš Dievą.

     Ilgai brandinau šią mintį. Kol kreipiausi į Utenos rajono savivaldybę ir sulaukiau pritarimo ir palaikymo. Užbėgant už akių turiu pasakyti, kad buvau naivus galvodamas apie šį darbą, kad jį galima padaryti per metus laiko. Tai milžiniškas ir sunkus darbas. Norint parašyti knygą apie Utenos krašto kryžių istorijas reikės padirbėti penkerius, o gal ir daugiau metų. Turiu pasakyti , kad nemažai Utenos krašto kryžių nebeturi savo istorijų – tie, kurie juos statė, jau išėjo į Amžinuosius Namus, jaunesni, tuo nesidomėję, nežino jų pastatymo aplinkybių.

     Pirmąsias kryžių istorijas papasakojo kraštotyrininkas  Alvydas Malinauskas, gyvenantis Utenos rajone Pabiržės kaime.

Kūdikėlių kryžius

     Mano senelio senelis į šiuos namus atėjo gyventi greičiausiai iš Kunigiškių kaimo, kai vedė čionykštę Zofiją Kalinauskaitę. Vyžuonėlių dvarą tada valdė Vladimiras Veriovkinas, o mano prosenelis prižiūrėjo dvarui priklausančius miškus. Mariana Veriovkina buvo ne tik puiki dailininkė, bet ir aistringa medžiotoja. Prosenelis ją į medžiokles lydėdavo. Kartą medžiojant Marijana ir paklausė prosenelio, ar šis turi vaikų. Prosenelis tik atsiduso ir pasakė, kad visus jo vaikus Dievas pasiima. Žinote, kokia tada buvo medicina… Mariana išklausė senelį ir patarė: o tu prie namų pastatyk kryžių. Prosenelis paklausė ponios  – susirado šiose apylinkėse garsėjusį kryždirbį Antaną Deveikį ir paprašė jį padaryti ir pastatyti kryžių. A. Devikis tada dar jaunas buvo. Tais 1881 metais mano proseneliui ir jo žmonai Zofijai gimė sūnus, kurį jie ir pavadino Karoliu. Kryžius buvo pastatytas 1881 metais. Sūnelis išgyveno. Tai buvo Karolis Malinauskas, kuris 1917 metų rugsėjo 23–24 dienomis dalyvavo Vilniaus konferencijoje. Kryžius buvo statomas su intencija , kad Dievas apsaugotų gimusius vaikus, jaunas šeimas. Tai buvo noras ne tik papuošti savo sodybą, bet ir proga paprašyti ko nors iš Dievo. Mąstymas buvo maždaug toks: pastatysiu kryžių ir pagerbsiu Dievą, o tada galėsiu ir kažko paprašyti.

     Kryžius metams bėgant sunyko, pasviro. Būtų gal ir anksčiau nugriuvęs, bet šalia jo išdygo ir užaugo liepaitė. Buvo tada toks paprotys, kad prie kryžiaus išdygusio medžio negalima pjauti. Ir nenupjovė. Liepa išaugo į didelį medį ir viena jos šaka, tarsi ranka apglėbė pasvirusį kryžių. Taip jis ir prastovėjo atsirėmęs į liepos šaką iki 1995 metų. Tada mes nusprendėme jį atstatyti. Nuėmėme senąjį kryžių ir deramai su maldomis sudeginome. Liko kryžiaus fragmentai, nuotrauka. Pasikvietėme uteniškį kryždirbį Praną Kaziūną, kuris iš fragmentų ir nuotraukos patvirtino, kad senasis kryžius tikrai buvęs Antano Deveikio rankų darbo. Pagal tai jis jį ir atstatė.“

Keliaujantis Jaunimo kryžius

     Tirmūnų kaimo gale prie lentpjūvės stovi akmeninis Jaunimo kryžius. Tai – keliaujantis kryžius, nes dabartinė kryžiaus vieta yra ketvirtoji. Stovėjo jis netoli eglyno, o aplinkui gyvulių ganyklos, tai karvės karštą dieną eidavo į eglyną nuo saulės slėptis. Teršdavo prie jo. Buvo nuspręsta  jį toliau į ūkininko žemes perkelti. Ir ten ūkininkui trukdė. Buvo perkeltas prie kelio. Bet ir čia nepritapo – važiuodamas traktorininkas su traktoriumi užkabino ir nuskėlė viršutinę dalį. Taip kryžius atsidūrė šioje vietoje. Pasakojama, kad kaimo jaunimas nusprendė pastatyti kryžių ir pradėjo rinkti pinigus. Rinko tik iš jaunimo. Įdomiausia, kad jam galėjo aukoti ir vaikų besilaukiančios šeimos savo būsimų atžalų vardu.

Iš pieno plaukęs

     Alvydas Malinauskas papasakojo ir dar dviejų akmeninių kryžių atsiradimo istoriją. Didžiausia problema statant bendruomeninį kryžių visada buvo žemė. Laisvos žemės tada nebuvo. Ji buvo vieno ar kito žmogaus nuosavybė. Ir kai apie 1934 metus Šiaudinių kaimo žmonės pardavė supirkėjams labai daug pieno, šie nutarė juos apdovanoti pinigine premija. Ne vieną kurį nors ūkininką, o visą kaimą. Kai pinigai buvo gauti, žmonės nusprendė jų nesidalinti, o pastatyti kryžių. Ir vėl iškilo problema, kur statyti kryžių. Žvilgsnis nukrypo į senąsias Šiaudinių kaimo kapines. Jose jau buvo beveik nebelaidojama. Vieta pasirinkta netoli 1922 metais pastatyto kaimo jaunimo Atminties kryžiaus.

Autoriaus pastabos. Abu Šiaudinių krašto kryžiai geros būklės. Užrašai ant abiejų įskaitomi. Šiaudinių kapinėse lankiausi 2024 07 14 .

Matyt, po tik ką praūžusių audrų išverstas senas medinis kryžius. Kryžius buvęs aukštas, neornamentuotas ir be užrašų.

Autoriaus nuotraukos

Remia