„Tas laisvės nevertas, kas negina jos!“
Važinėdamas po Daugailių seniūniją ir fotografuodamas partizanų Atminimui pastatytus kryžius pagalvojau, kad daug Pasipriešinimo dalyvių yra palaidota kitoje Dauniško ežero pusėje, kur stovi Šv. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės koplyčia, skirta partizanų atminimo įamžinimui, kurios statybą mecenavo Aleksandras Žemaitis ir jo žmona Marija. Aleksandro Žemaičio brolis Jonas Žemaitis-Maumedis, gimęs 1923 metais ir gyvenęs Katlėrių kaime, buvo partizanų būrio vadas. Žuvo patekęs į pasalą 1948 03 17 Katlėrių kaime, Mikulėnienės sodyboje.
Daug šiurpių pasakojimų buvau girdėjęs jaunystėje. Buvo pasakojama, kad nušautus ir nukankintus iš pradžių pasityčiojimui suversdavo miesto centre, o paskui sumesdavo į bulvių duobes prie Dauniškio ežero ir užversdavo žemėmis. Kiek tiesa, nežinau, bet žmonės pasakojo, kad žiemą ežere iškirsdavo eketes ir žuvusiųjų lavonus pakišdavo po ledu. Nužudytieji ir nukankintieji buvo užkasami ir Skaistašilio miške, ir kitose nuošalesnėse vietose. Žuvusiųjų artimieji visais įmanomais būdais stengėsi išsiaiškinti palaikų užkasimo vietas, išsikasti ir parsigabenus deramai palaidoti. Nors rizika buvo didžiulė. Partizanų palaikai buvo perlaidoti ir Utenos miesto senosiose ir naujosiose kapinėse.
Vieną saulėtą rugsėjo popietę nuvažiavau prie Dauniškio ežero ir apėjau visus Kančių kalnelyje pastatytus kryžius. Nors teritorija ir prižiūrima, bet kai kuriems mediniams kryžiams jau reikia restauratorių rankų. Aptrupėję ne tik dažai, bet ir kai kurie ornamentai, kiti puošybos elementai. Ir visai nekeista, nes turbūt nemažai tų, kurie čia statė savo žuvusiems artimiesiems kryžius, nebėra gyvųjų tarpe. Praeis dar dešimt metų ir bus sunku įskaityti netgi pavardes, todėl manau, kad būtų prasminga nufotografuoti visus čia stovinčius kryžius ir užrašus. Istorijai.
Šiek tiek painiavos įneša tai, kad tiems patiems partizanams paminkliniai kryžiai buvo statomi ir jų žūties, ir palaidojimo vietose. Pavyzdžiui, tos pačios pavardės įrašytos Strazdų kaime 2001 metais pastatytame kryžiuje. Istorija tokia: 1951 metų balandžio 10 dienos naktį partizanais persirengę okupantų smogikai pakvietė į susitikimą Lokio rinktinės vadovybę ir ją iššaudė.
Žuvo Balys Vaičėnas-Pavasaris, Jonas Čičelis-Tėvas, Vladas Juozapavičius-Papartis, Juozas Sidaravičius-Sakalas, Vytautas Dručkus-Šernas, Alfredas Garnelis-Čigonas, Jaronimas Bulka-Gintaras. Smogikai išaudė ir beginklius sodybos šeimininkus – Juozą Čibirą, Pauliną Čibirienę, Marcelę Čibirienę ir Teofilę Tijūnėlienę. Svarbiausia smogikams buvo tai, kad neliktų gyvų liudininkų. Kaimo žmones ir Čibirų vaikus buvo bandoma įtikinti, kad represinės struktūros čia niekuo dėtos. Esą partizanai susipyko ir iššaudė vieni kitus. Utenos Dauniškio kapinėse radau marmurinę lentą po kryžiumi. išvardintos tos pačios partizanų pavardės. Nėra čia tik įrašyta žuvusių civilių Strazdų kaimo gyventojų. Ten, kur partizano, V. Dručkaus artimųjų rūpesčiu pastatytas kryžius galėjo būti tikroji jų palaidojimo vieta.
1947 metų šeštajame numeryje išspausdintas vedamasis „Žuvusiems broliams“, kuris neprarado aktualumo iki šių dienų ir yra priesakas mums ir ateities kartoms, todėl norėčiau pacituoti jį netrumpintą:
„Vėlinių vakaras…
Gimtuosius laukus dengia rūškanas ruduo. Pageltę lapai tylomis krinta į juodą žemę, ir gūdžiai ošia gluosniai pakelėse… Šį vakarą savo mintyse ir maldose mes prisimename Jus, Brangūs Kovos Broliai, kurie žuvote kovoje dėl Lietuvos Laisvės.
Kai piktas, sužvėrėjęs priešas užplūdo mūsų žydintį kraštą, Jūs pirmieji išgirdote pavergtos Tėvynės šauksmą ir su ginklu rankose stojote nelygion kovon prieš raudonuosius okupantus. Palikę pradalgius lankose, atverstą knygą mokyklos suole ir tūkstančius gražiausių jaunystės svajonių. Jūs lyg padangių sakalai skrajojote po žaliuosius laukus ir plačiąsias girias, gindami savo gyvybę ir gimtąją šalį nuo visiško sunaikinimo. Bet žiaurus likimas neleido Jums sulaukti Laisvės ryto, kurio Jūs taip troškote ir ilgėjotės. Klastingo priešo kulka pervėrė Jūsų Tėvynės meile plakančias širdis, ir su šypsena lūpose parkritote Jūs ant gimtosios žemės. Jūsų karštu krauju pasruvo lietuviškų arimų velėna ir nusiplovė dulkėtas miestelio grindinys…
Savo nepalaužiamu pasiryžimu, karšta Tėvynės meile ir kančiomis Jūs nusipelnėte Tautos Didvyrio vardo ir savo šviesų atminimą apgaubėte nemirštamos garbės aureole. Jūs įrodėte pasauliui, kad lietuvių tauta trokšta Laisvės ir kad lietuvis nebijo kovoti ir mirti dėl Tėvynės.
Nors šį kartą Jūsų kapų nepuošia granito paminklai ir gėlių vainikai, nors tik pageltę lapai ir pasiklydęs rudens vėjas aplanko Jūsų amžinojo poilsio vietą, Jūsų atminimas amžiams liks mūsų tautoje. Šį brangtų vakarą Jūs, iškankinti ir išniekinti, kylate iš vienišų palaukių ir miestelio pakraščių ir apsilankote kiekvieno laisvę mylinčio lietuvio širdyje. Šįvakar Jūs esate su mumis tamsiuose bunkeriuose, plačiųjų girių tankmėse, alpioje motinos raudoje ir Sibiran ištremtos sesutės maldoje… Su širdgėla mes prisimename Jūsų vardus ir kartu nueitą bendrą kovos kelią.
Jūsų kovos drąsa mus įkvepia naujiems žygiams ir darbams, mums duoda vilties ir pasiryžimo sunkiose ir kritiškose gyvenimo valandose, nes Jūs esate puikiausias pavyzdys, kaip reikia kovoti dėl gimtojo krašto laisvės. „Tas laisvės nevertas, kas negina jos!“ – Jūsų žodžius mums nuolat kartoja gimtieji laukai ir girios.
Vykdydami Jūsų krauju rašytą testamentą, mes pasižadame tęsti Jūsų pradėtą Laisvės Kovą iki galutinės pergalės. Mes pažadame tvirtai laikyti iš Jūsų sustingusių rankų iškritusias Laisvės Kovų Vėliavas ir išnešti jas į skaistų Laisvės Rytojų. Mes šventai giname Jūsų krauju aplaistytą lietuvišką žemę ir atkeršysime žiauriems kraugeriams už mūsų krašto kančias.
Brangūs Kovų Broliai, Jūs žuvote, kad mes laisvi gyventume! Lietuvių tauta Jūsų niekuomet nepamirš. Jūsų aukos bus gražiausi žiedai Tėvynės Laisvės Vainike!
Ilsėkitės Ramybėje, Narsieji Tautos Karžygiai!
Jūs ne veltui praliejote nekaltą kraują!“
Tai daugiau nei prieš septyniasdešimt metų rašyti pranašiški žodžiai, vedę Lietuvą į Laisvę ir Nepriklausomybę.
Projektą remia:
