Genovaitė ŠNUROVA. Seniai supratau, kad žmonėms labiausiai trūksta – žinote ko? Ne, ne sąžinės, ne pagarbos kitaip mąstantiems, ne brangių baldų ir netgi ne pinigų. Tai tada ko? Ogi laiko. Tikrai ne vieną kartą per dieną esate girdėję: negaliu tavimi pasirūpinti, nes neturiu laiko, negaliu aplankyti senelių ar tėvų, nes neturiu laiko, negaliu padaryti to ar ano darbo, nes neturiu laiko, norėčiau pažvejoti, bet neturiu laiko, norėčiau susitikti su seniai matytais klasės draugais, bet neturiu laiko… Ir taip iki begalybės. Neturiu laiko, neturiu laiko, neturiu laiko…
Utenos rajone, Kuktiškėse, gyvenanti Edita Kaniušėnienė yra iš tų moterų, kurioms užtenka laiko visoms veikloms, nors jų yra tikrai daug, užtenka laiko ir susitikimams, kelionėms po Lietuvą, bendravimui su įdomiais žmonėmis ir netgi motociklams.
Apie tai, kad galima gyventi nenuobodžiaujant, apie tai, kad studijas galima derinti su įvairiomis veiklomis, ir kalbėjomės su Edita.
Para turi fiksuotą valandų skaičių. Daugeliui žmonių jų mažai. Be abejo, girdėjote sakant, kad dar padaryčiau ir tą, ir aną, jei paroje būtų daugiau valandų? Betgi jūs kažkaip telpate į tas 24 valandas, nedejuojate, kad trūksta laiko, o padarote labai daug. Kaip jums tai pavyksta?
Jūs esate teisi – para turi fiksuotą valandų skaičių ir jų yra per mažai. Nors, bėgant metams, pradedu susivokti, kad reikia ne daugiau laiko, o mažiau norų.
Kadangi iš prigimties esu smalsi, kasdieniniame gyvenime nuolat atrandu vis naujų dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti, kažką išmokti. Gyvename tokiame amžiuje, kai nereikia išradinėti kažko naujo – viskas išrasta ir sugalvota… Belieka tik pasidomėti ir išbandyti. Klausiate, kaip tai pavyksta? Visaip būna – ir pavyksta, ir ne. Ir iš tikrųjų kartais pati save stabdau sakydama: na kam tau to reikia? Tačiau kažkaip savaime, natūraliai, gyvenimas atveda tai įdomų žmogų, tai naują galimybę – tad belieka tik įsileisti į vidų… (Tęsinys 2021 07 21 laikraštyje)
