Aktualijos

Tikrasis sodybų tuštėjimo metas

Genovaitė ŠNUROVA

Vilučių gyvenvietė, esanti Utenos rajono pakraštyje, pasak vietinių, „budriai saugoma“ nuo civilizuoto pasaulio, nuo kultūros ir visokiausių kitokių miesto žmogui prieinamų dalykų. Ir netgi nuo didesnio miestelio galimybių.
Kažkada čia viskas buvo kitaip. Netgi aštuonmetė mokykla buvo (liko tik prisiminimai), netgi vaikų darželis (irgi tik prisiminimai), autobusai kursavo po keletą kartų per dieną (liko tik tiek, kad žmonės nepamirštų, kaip ta transporto priemonė atrodo), buvo visuomeninė pirtis – nebeliko, buvo ir kultūros namai (uždaryti prieš keletą metų), vietoj jų buvo laisvalaikio salė, o ir tos nebeliko… Panaikino. Ne patys vilutiškiai, žinoma… Atsiprašau, pati patalpa liko, tik darbuotojų (nors tebuvo skirta tik pusė etato) nebeliko. Nežinia, ar kažkam pagailo pinigų darbuotojos atlyginimui, ar kažkam pasirodė, kad nereikia čia tos kultūros šio rajono užkampio žmonėms…
Užtat šiais metais pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vilučiuose nešvęsta Vasario 16-oji… Įsivaizduokit – pirmą kartą po trisdešimt metų… Suprantama, nebuvo paminėta (bendrijos pirmininkė Nijolė Petrusevičienė prisaikdino nevartoti žodžio „paminėta“, pasak jos, vilutiškiai ne paminėdavo, o kaip reikalas švęsdavo) nei Kovo 11-oji, nei jokia kitokia valstybinė šventė ar atmintina diena.

Tęsinį skaitykite 2022 03 23 „Utenyje“