Genovaitė ŠNUROVA
Galite vadinti save laimingais žmonėmis, nes jums neteko matyti pykčio perkreipto Jeronimo veido. O man teko. Ilgai nebuvo atėjęs, bet kai jau atsibeldė, tai meldžiau visus šventuosius, kokius tik žinojau, kad jie kažkokiais būdais jį pritildytų arba padarytų nors taip, kad jis kuo greičiau iš mano namų išeitų…
Vos tik pravėriau duris, Jeronimas įsiveržė lyg cunamis, lyg pats galingiausias žemės drebėjimas, lyg nevaldomas krioklys. Pamačius jo išvaizdą, atrodė, jog mažų mažiausiai ant jo galvos dangus užgriuvo. Nei pasisveikinęs, nei pasiteiravęs, kaip gyvenu, iš karto puolė neatpažįstamu balsu šaukti (gal šiai situacijai apibūdinti labiau tiktų žodis „klykti“), kad aš čia ramiai sau tupiu, knygeles skaitinėju, laikraštukus nuo stalo ant stalo pernešinėju ir visai nesijaudinu, kad visų parduotuvių lentynose, kuriose būdavo prikrauta nesuskaičiuojama daugybė druskos pakelių, dabar nors pats gulkis ir gulėk, nes druskos nė trupinėlio čia nėra, o turguje pati paprasčiausia druska kainuoja 6 ar net 7 eurus už kilogramą. Neva man visa tai nė motais, gal ir aš sandėliuką druska užkroviau, todėl tokia rami esanti.
Tęsinį skaitykite 2022 03 23 „Utenyje“
