Genovaitė Kindurytė Belžakienė gimė 1900-ųjų lapkričio tylumoje – Labeikių dvare, netoli Leliūnų, gausioje Onos ir Silvestro Kindurių šeimoje. Vaikystė, persmelkta kaimo erdvių ir gimtinės šviesos, vėliau sugrįždavo drobėse – ne tiesiogiai, o kaip ilgesys, kaip atminties šešėlis.
1934 m. ji baigė Kauno meno mokyklą, kur Genovaitės kelią formavo stiprios asmenybės ir griežta klasikinė tapybos disciplina. Ji buvo veikli, elegantiška, jautri formai ir spalvai, ištikima tradiciniam, santūriam vaizdavimo būdui. Mokytojavimas Linkuvoje, Pasvalyje, Zarasuose, dalyvavimas parodose, bičiulystė su Veronikos Šleivytės vadovaujama Lietuvos moterų dailininkių draugija liudijo apie jos gyvą buvimą kultūriniame lauke.
Tačiau gyvenimas skaudžiai perbraukė jos likimą. 1937-aisiais ištekėjusi už Mykolo Belžako, netrukus susilaukusi sūnaus, 1941 m. Genovaitė su vaiku buvo ištremta į Sibirą. Vyras mirė lageryje. Šis praradimas ir tremties patirtys įsirėžė į jos kūrybą – tamsūs tonai, skausmo paženklinti veidai, dramatiški siužetai tapo nebyliu liudijimu to, ko neįmanoma pamiršti.
Į Lietuvą ji grįžo tik 1957-aisiais. Svetima ideologizuotai sovietinei dailei, Genovaitė liko ištikima sau. Tik peizažuose kartais prasiskverbdavo šviesa, netikėti impresionistiniai spalvų deriniai. Paskutiniaisiais metais ji vis dažniau rinkosi pastelę – trapų, bet labai atvirą būdą kalbėti apie pasaulį.
Didelė personalinė paroda jos sulaukė tik 1995 m., minint 95-ąsias gimimo metines. Genovaitė mirė Kaune 1986 m., palaidota Leliūnų kapinėse. Iki pat pabaigos ji piešė. Vienas iš paskutinių darbų – „Smuikininkas“ – skamba tyliai, bet ilgai.
Šiandien jos kūryba sugrįžta pas žiūrovą – Leliūnų koplyčioje ir Leliūnų bibliotekoje eksponuojama Genovaitės Kindurytės Belžakienės darbų paroda, skirta jos gimimo 125-osioms metinėms.
Tai ne tik paveikslai.
Tai gyvenimas, išgyventas iki galo.
