
EGLŪNAS ŽIDONIS gimė Saldutiškyje mokytojos ir girininko šeimoje. Nuo mažų dienų bėgiojo Saldutiškio gatvėmis, apsodintomis ne tik liepomis, bet ir juodosiomis tuopomis, vaikščiojo po dendrologinį parką, gėrėjosi riešutmedžiais, maumedžiais, retų rūšių eglėmis… O ir vardas vaikui duotas ne eilinis! Gal tėvai jį siejo su Lietuvos miškų karaliene egle, o gal – su eglūnu, t. y. kadagį primenančiu, greito augimo krūmu, kuris pavasario pabaigoje apsipila švelniai rožiniais žiedais?
Paauglys Eglūnas svajojo tapti gamtininku ornitologu ir gilintis į paukščių rūšis, elgesį? Pasvajonės nevirto tikrove. Savo pusėn timptelėjo dailė! Ir pririšo Eglūno dėmesį prie meno visam gyvenimui. Tačiau dėmesys ir meilė gamtai niekur nedingo. Labai iškalbios internetinėje erdvėje sklandančios Eglūno Židonio frazės apie raistoterapiją, pvz., „Pelkėje šventiškai pasidabinusių žolynėlių paradas. Porą valandų pavaikščiojai, manyk, kad serotonino išparduotuvę aplankei“ arba „Nuo ankstyvo ryto basčiausi ieškodamas naujų gegužraibės augaviečių, bet, matyt, ne ten šmirinėjau, ar ne įdėmiai dabojau, nes nieko naujo neaptikau. Pabrukęs uodegą, nukeliavau į seniau žinomus plotus, na, juk reikia akims atgaivos! Nuo tamsiai vyskupinės violetinės iki baltos“…

E. Židonis ne tik akimis gaudo gamtos grožybes, ne tik širdimi džiaugiasi jos magija, bet ir fotoaparatu fiksuoja tuos dieviškai meniškus kūrinius. Jis – akylus fotografas. Visai neseniai internetinėje erdvėje rašyta, kad Molėtuose Ežerų žvejybos muziejuje š. m. vasario–kovo mėn. vyks Eglūno Židonio fotografijų paroda „Raistoterapija“. O atsiliepimai apie tas parodas itin puikūs ne pirmus metus, pvz., „Eglūnas Židonis žavią Aukštaitijos miškų ir pelkių gamtą fotografuoja beveik prie pat savo namų slenksčio. Beveik nebūna dienos, kad anksti ryte ar vakare, bet kokiu oru, šviečiant saulei ar sningant, jis nebūtų su fotoaparatu ir neįamžintų Lietuvos kraštovaizdžio grožio nuotaikingose nuotraukose. Jo nuotraukos verčia norėti patiems leistis į kelionę ir grožėtis Šiaurės Lietuvos gamtos nuotaikomis: kvapą gniaužiančia pelkių tyla, lietumi permirkusiais miškais, ežerų ir vingiuotų upių pakrančių gyvūnija bei augalija. Santūrus ir kuklus fotografas savo įspūdžiais dalijasi socialiniame tinkle „Facebook“ (https://www.delfi.lt/kultura/naujienos).
E. Židonis ne tik gamtos objektus fotografuoja. 2014 m. internetinė informacija Facebook skelbė: „Eglūnas Židonis pridėjo 226 naujas nuotraukas į albumą „Senieji metaliniai kryžiai“. Tas pats šaltinis 2022 08 24 paviešino fotografo mintis apie šios idėjos ištakas: „Nuo seno fotografuoju įvairius objektus. Bevaikščiojant po Vyžuonų, Dusetų senąsias kapines, žvilgsnis užkliuvo už senųjų metalinių kryžių. Užkliuvo ir kažkaip patraukė. Pradžioje tai buvo daugiau meninė fotografija. Per pastaruosius trisdešimt metų Lietuvoje buvo stipriai naikinamas kalviškasis paveldas. Į metalo supirktuves iškeliavo labai daug svarbių dalykų. Kas buvo nereikalinga ar mažiau reikalinga buityje. Liko tik kapinių ir pakelių kryžiai. Dėkui Dievui, net piktavalio žmogaus ranka prieš kryžių nekyla. Per daug stiprus šis simbolis, per daug giliai įsišaknijęs. Atsiveria maždaug šimto penkiasdešimties metų klodas, nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus vidurio“.

Taigi, visai logiška, kad Tautodailininkų sąjungos narys, pačiais įvairiausiais būdais besistengiantis išsaugoti paveldą, neturi jėgų abejingai praeiti pro tuos unikalius statinius. Juk kryžius – pagrindinis ikonografinis krikščionybės simbolis Lietuvoje paplito su krikščionybės įsigalėjimu. Lietuviški kryžiai ir juose dominuojantys ornamentai buvo perduodami iš kartos į kartą. Todėl daugelis jų liko nepakitę arba labai mažai pakitę iš priešistorinių laikų, kai simbolinis menas buvo neatsiejamas nuo religijos. Ir vienastiebiai ir dvistiebiai geležiniai kryžiai gausiai ir išradingai papuošti geležies išraitymais, dažniausiai S, C arba J raidžių formos ornamentais, neretai taikant ir veidrodinę simetriją. Pasižymi ažūriškumu. Skiriasi tik puošybos elementų išdėstymas bei jų bendra kompozicija. Reikia tik gebėti sukaupti dėmesį ir atidžiai įsižiūrėti! Ne vienas dvistiebis kryžius papuoštas rombinėmis ar kitokiomis geometrinėmis figūromis. Geometrinis ornamentas – pirmasis ir paprasčiausias lietuviškos kilmės papuošimas. Jų viršūnės dažniausiai būna kryžiaus, saulės ar širdies formos. Kryžmų vidinė erdvė išgražinta rombo ar apskritimo ornamentais, kartais paįvairintais saulės spinduliais kryžmų „pažastyse“. Lietuviai ilgai tikėjo į amžinatvės pradą – šventąją ugnelę, kurią ornamentų raštuose vaizdavo saulės simboliu, t. y. apskritimu.
Kaltinių kryžių formos ir ornamentų įvairovė liudija kūrybišką kalvių-meistrų požiūrį į dirbinius, kur išmoningai susipina saulės spinduliai, pusmėnuliai, gėlių žiedai, medžių lapai. Kalviai visose šalyse buvo labai gerbiami. Kai kuriose tautose prilyginami burtininkams, nes iš nieko – iš geležies ir purvino pilko akmens gabalo – padarydavo daug stulbinančių daiktų.
Tautodailininkų sąjungos nario E. Židonio dėmesiu apgaubti ir mediniai kryžiai, kurių įdėmiai apžiūrėti nedaug kas iš mūsų sustoja. Kodėl? Na, dažniausiai matome nuo 3 iki 9 metrų aukščio stiebą, kurį kerta horizontali kryžiaus šaka su kryžmoje prikalta medine ar metaline Nukryžiuotojo figūrėle. Dažnų dažniausiai tų kryžių iš tašytų ar netašytų rąstų kompozicija visai paprasta, todėl ir neįpratę stabtelėti, nes mūsų žinios menkos apie Lietuvos kryžius.
2022 08 24 pristatydamas kryžių nuotraukas sistemoje Facebook, E. Židonis rašo: „Dirbau daugiau negu metus ir surinkau / sukaupiau gausą fotografijų. Važinėdamas po rajonus, ieškojau metalinių kryžių, kad nufotografuočiau dar likusius kaltinius kryžius. Įamžinęs juos fofografijose, sukūriau foto albumą virtualiai parodai bei parengiau tris sakralinės kalvystės maršrutus“.
Kodėl fotografas kryžių paieškoms skyrė net metus? Pirma, nedaug jų likę, antra, skirtinguose Lietuvos regionuose – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Sūduvoje ir Dzūkijoje – susidarė savarankiški kryžių tipai ir jų formos, skiriasi kryžių puošyba ir ornamentika. Dailės istorikų duomenimis, itin gausia ornamentika ir savita kryžmos kompozicija pasižymi aukšti ir masyvūs Aukštaitijos kryžiai. Rokiškio, Zarasų, Ukmergės, Utenos apylinkėse populiarūs kryžiai su kryžmoje įkomponuotais atvirais baldakimo pavidalo altorėliais, papuoštais skulptūrėlėmis ir smulkiais ažūriniais drožiniais, paryškinančiais kryžmą ir stiebą. Sakoma, kad juose atsispindi ir aukštaičių charakterio bruožai – išdidumas, noras pasirodyti ar pasipuikuoti.
Žemaitijoje statyti kryžiai dažnai būdavo papildomi koplytėlėmis, įkomponuotomis į kryžiaus stiebą arba kryžmoje. Kretingos, Skuodo, Šiaulių apylinkėse kryžiai buvo puošiami augalinių motyvų ornamento apvadu, paryškinančiu kryžiaus kontūrus.
Dzūkijai būdingi kryžiai su juose vaizduojamais Kristaus kankinimo įrankiais (ietys, rykštės, plaktukai, replės, vinys, kopėčios). Tokie kryžiai paplitę Varėnos ir Daugų apylinkėse. Nukryžiuotojo figūrėlė dažniausiai būdavo kalama tiesiog ant kryžmos, pridengta paprastu puslankio ar dvišlaitės, kartais išraiškingu pasagos formos stogeliu. Gausu kryžių su pailgomis, į apačią siaurėjančiomis ar plokščiomis koplytėlėmis kryžmose. Esama kryžių su kryžmą juosiančiais geometrinių ar augalinių formų spinduliais. Jie tvirtinami stiebo ir kryžmos sankirtose.
Spinduliais puošti kryžiai plito ir Suvalkijoje, bet savitas kryžiaus tipas čia nesusiformavo.
Tautodailininkas E. Židonis nesitenkina vien fotografijų kryžių tema kaupimu ateičiai. Šį teiginį patvirtina Daivos Čepėnienės straipsnio „Uteniškis kuria medinius kryžius ir bando sustabdyti jų nykimą“ (2023-03-23, <https:77.lt>) pavadinimas. Autorė rašo: „E. Židonis kryždirbystę pamilo tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas. Tą meilę galbūt paskatino laikmečio dvasia, laisvės troškimas“ ir cituoja menininko žodžius: „Tuo metu susibūrėme į keturių drožėjų kolektyvą. Iš viso sukūrėme per 150 monumentalių kryžių, kurie pasklido po visą Lietuvą. Skaičiuojant asmeninius autorinius darbus, esu padaręs 11 monumentalių kryžių. Turėjome užsakymų metams į priekį. Vieną kryžių pagamindavome per pusantros ar dvi savaites“. Ir dar pakomentuoja: „Kryždirbystė vyrui nėra tik amatas. E. Židonis turi asmeninę kolekciją kamerinių kryžių, kuriuos gamino tik dėl savęs. Kryždirbystė tautodailininkui tai lyg savirealizacijos išraiška. Jei pavyksta užgimusią mintį realizuoti, tai kūrėjui suteikia džiaugsmo. Drožybai pašnekovas skiria daug laiko, o medžiui jaučia didžiausią trauką. Buvo atvejų, kai prie medžio dirbinio vyras darbavosi kelias paras be miego“.
Kad kryžiai meniškai padaryti ir kad to darymo intencija ne materialinė, liudija gausa atsiliepimų, pvz.: „Nuostabios Eglūno Židonio pastangos pagaminti šiuos gražius kryžius, kad tradicija išliktų gyva. Jo darbai tokie gražūs ir įkvepiantys. Jis nusipelno didelės pagarbos už laiką ir pastangas, kurias įdeda į medžio drožėjo amatą. Visi prisidėkime prie tokių nuostabių tradicijų išsaugojimo!“ (Aušra Kazlauskaitė); „Nuostabu girdėti apie Eglūno Židonio pastangas išsaugoti šį tradicinį amatą – tokia įkvepianti istorija apie gilias kultūrines šaknis ir žmogaus išradingumo galią!“ (Tadas Kaunas).
Meistro Eglūno Židonio sukurti kryžiai pasiekė užsienį. „Man yra svarbu, kur iškeliauja mano darbai ir kokia bus jų paskirtis. Daug mano darbų yra iškeliavę į Prancūziją, Portugaliją, Pietų, Šiaurės Ameriką, Japoniją ir kitas šalis. Bet daugiausiai kryžių, žinoma, pasklido po Lietuvą“, – sako jų kūrėjas. Šią jo mintį dalykiškai tęsia Utenos kraštotyros muziejaus darbuotoja Lina Žalytė-Grinskienė: „Eglūno rankose gimsta įvairūs stebuklai iš medžio: nuo stogastulpių, angelų, šventųjų skulptūrų iki žaislų. Kūrėjas yra dalyvavęs įvairiuose pleneruose, parodose Utenoje, Ukmergėje, Rokiškyje, Ignalinoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje, Europos šalyse“. O šių išvardytų faktų kukminacinis taškas – sakinys: „Jo skulptūra puošia ir Čekijos Trebon miestą“. Mat, 1996 m. dalyvavo Čekijos Trebono miesto skulptūrų parko kūrimo projekte.
Ne vien tik kryžiai, kuriuos geriau pamatyti negu apie juos skaityti, E. Židonio rankomis meniškai padaryti / daromi. Utenos miesto ir apylinkių gyventojai dar nepamiršo š. m. sausio mėnesį A. ir M. Miškinių bibliotekoje vykusios parodos „Miesto angelai“. Tuos angelus matęs ir pokalbio mintis su jų tėvu užrašęs poetas, publicistas Vytautas Kaziela straipsnyje „Šviesą ir Gerumą Nešantys Eglūno Židonio Angelai“ pateikia nemažai įdomios informacijos, pvz.:
– Eglūnai, kas tau yra angelas?
– Kažkoks vilties, šviesos ir gerumo simbolis. Nebūtinai jis turi būti siejamas su krikščionybe. Man atrodo, kad tai ateina iš senesnių laikų. Angelas mums dažniausiai yra angelas sargas, kuris perspėja, pasaugo, „pakiša pagalvę“ krintant.
– O ar tau yra tekę pajusti angelo pasaugojimą?
– Tikrai teko. Ir ne kartą. Tai labai intymūs potyriai ir visai nesinori apie juos pasakoti. Kažkas įvyko ir tu supranti, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau, bet tuo momentu tarsi kažkas įsikišo iš „viršaus“ ir apsaugojo nuo pačio blogiausio.
– Savo parodą pavadinai „Miesto angelai“. Ar miesto angelas kažkuo skiriasi nuo kitų? Pavyzdžiui, nuo kaimo angelų?
– Šito aš nežinau. Pavadinimas atsirado, kai aš juos pamačiau išeksponuotus šituose stiklo kubuose. Su visais atspindžiais. Žiūrėdamas į juos su pastatų atspindžiais ant stiklo pajunti, kad tie mano drožti angelai yra vietiniai, uteniškiai. (<www.UTENIS.LT>).
Angelų skraidymo instruktorius Eglūnas Židonis (taip menininką pavadino V. Kazėla, apie jį rašęs ne mažiau kaip 12 kartų) dar priduria: „Medinius angelus skraidyti mokau jau daugiau nei tris dešimtmečius. Mano auklėtiniai išplasnojo po visą pasaulį. Išimtimi kol kas lieka tiktai Antarktida. Smagu žinoti, kad daugybėje namų gyvena mano rankų sušildyti, iš medžio išsiritę sparnuočiai, kurie uoliai saugo ir globoja savo šeimininkus. Gerbiu ir vertinu senąsias dievdirbystės tradicijas, bet nemanau, kad tai turėtų virsti dogmatišku stagnuojančiu amatu, todėl nuolat ieškau naujų išraiškos formų.“
Paieškos rezultatyvios buvo, yra ir bus. Tai liudija nuoširdžių nuoširdžiausi atsiliepimai. Pvz.: Ignalinos rajono savivaldybės vyr specialistė ryšiams su visuomene Lina Kovalevskienė, 2023-ųjų pabaigoje internetinėje erdvėje paskleidė mielą kvietimą aplankyti bibliotekoje viešinčius angelus: „Ignalinos viešojoje bibliotekoje kalėdinę nuotaiką kuria ir gerumą skleidžia ties šviesiu Nijolės Trinkūnienės paveikslu patogiai įsitaisę sparnuoti mediniai angelai. Tokie meniškai ir gyvenimiškai gražūs, tyri ir žaismingi – su gėlėm, dūdelėm ir paukščiukais… Tai ant arkliuko, tai ant inkiliuko ar mažos kėdutės prisėdę, kukliai stovintys ar džiaugsmingai trimituojantys. Kas gali būti mieliau!“ (<https:/ignalina.lt>).
„Menininkui, medžio drožėjui, fotografui, kolekcininkui, kuris kažkada svajojo tapti gamtininku ornitologu, tikrai tinka liaudies išminties posakis: ,,Kai jau duoda Dievulis, tai ir drėbteli…”, – sako Lina Kovalevskienė ir nė kiek neperdeda.
Doc. dr. Irena Ramaneckienė