Genovaitė ŠNUROVA
Didysis mano oponentas Jeronimas pas mane nesilankė gal net kokias tris savaites. Per tą laiką aš jį beveik pamiršti spėjau. Pasirodo, be reikalo nusiraminau – atsirado. Ir, žinoma, ne pačios geriausios nuotaikos. Kaip visada tokiais atvejais – jokių pasisveikinimų, jokių švelnesnių žodelių, jokių šypsenų. Įėjo ir iš karto pradėjo rėkti taip, lyg aš stovėčiau už keleto šimtų metrų nuo jo nutolusi, o ne čia pat. Na, tiesiog ranka pasiekiama. „Ar buvai parduotuvėje? Ar stovėjai už durų? Ar tave perlijo? – iš karto apipylė klausimais. – Ar žinai nors vieną gerą žodį tokiai netvarkai apibūdinti?“
Ne iš karto supratau Jeronimo įsiūčio priežastį. Tik kai išsirėkė, kai pritrūko žodžių blogai nuotaikai iliustruoti, šiek tiek apsiramino. Tada štai ką papasakojo: „Penktadienį, vos tik įsigaliojo nauji valdžios reikalavimai apsiperkant, nuėjau į savo kaimo parduotuvę. Žinojau, kad parduotuvės, kurios iki šiol nereikalavo galimybių paso, o tik veidą dengiančios kaukės, iš dviejų blogybių – įleisti pirkėjus tik su galimybių pasais arba laikytis kvadratinių metrų ribojimo – turėjo rinktis vieną. Buvo įdomu, ką pasirinko parduotuvė, kurioje nuolat lankausi. Vien dėl to ir ėjau iš paties ryto: juk reikia žinoti. Ką atsakysiu kaimynui, jei paklaus? Juk visada į visus klausimus atsakinėjau, o tai dabar kaip? Prarasiu visažinio titulą. Taigi, noriu ar nenoriu, teko pasistengti. Artėdamas prie parduotuvės, pamačiau lauke stovinčių žmonių pulką. Pirmiausia, žinoma, išsigandau. Galvojau, kad kažkokia nelaimė atsitiko: gal parduotuvę naktį išplėšė, gal pardavėja pasiligojo, gal kokių deficitų (atsimenu, atsimenu) išmetė. Pasirodo, nieko baisaus neatsitiko, tik naujos pirkėjų aptarnavimo taisyklės jau pradėjo galioti.
Tęsinį skaitykite 2021 10 27 „Utenyje“