Genovaitė Šnurova
Kada paskutinį kartą matėte ( o ar apskritai matėte?) dalgiu žolę aplink sodybą pjaunantį jos šeimininką? Kada paskutinį kartą įkvėpėte šviežiai nupjautos žolės kvapą? Kada paskutinį kartą basi braidėte po rasą? Galite neatsakyti. Ir taip žinau atsakymus į šiuos klausimus: niekada arba labai labai seniai…
Kad ir kaip būtų gaila, mūsuose dabar mieliau švenčiami visokiausi helovynai, valentinai ir kitos balažin ką reiškiančios (mums, ko gero, visai nieko) šventės, užtat visiškai pamirštos Gandrinės (Blovieščiai), Jurginės, Sekminės, Mildos šventė ir daugelis kitų.
Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad Utenos kultūros centro Tauragnų skyriaus ir Tauragnų bendruomenės vadovai nebe pirmus metus organizuoja Pirmosios pradalgės šventę „Pustykim, vyrai, dalgelius“. Suprantama, dėl pandemijos dvejus metus tokios šventės nebuvo, užtat šiemet ji atgimė visu gražumu. Tauragniškiai parodė, kad štai šitaip reikia švęsti ir būtent tokias šventes…
Šventę pradėjo ir pjovėjus vardais pristatė Utenos kultūros centro Tauragnų skyriaus renginių organizatorė Danguolė Trimonienė.
Šiais metais šienpjovių šventė vyko Juodvalkių sodyboje Tauragnų seniūnijos Beržatilčio kaime. O ir pieva šalia – lyg tyčia priaugusi vešlios žolės, todėl neišvengiamai prašėsi dalgio. Tai ir gulė žolė į šiaudinėmis skrybėlėmis ir drobiniais marškiniais pasipuošusių stiprių vyrų verčiamus plačius pradalgius, o juos išdaužyti (būtent toks žodis buvo vartojamas) teko tikrai ne prasčiau apsirengusioms moterims. Kai kurios ta proga net ir tautinį kostiumą apsivilko…
Tęsinį skaitykite 2022 06 11 „Utenyje“
