2023 m. liepos 22 d. Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, vyžuoniškių bendruomenė „Vyžuona“ organizavo konferenciją „Vyžuonų krašto genealogija“. Ta proga Vyžuonų bibliotekoje pristatyta kraštiečio Alvydo Malinausko paroda „Vyžuonų RKB metrikų išrašai ir genealoginės schemos“.
Šventinę nuotaiką pakėlė liaudies muzikanto, vyžuoniškio Stasio Masionio muzika ir daina, bei Vyžuonų seniūnijos seniūnės Jolitos Bučelienės ir bendrijos „Vyžuona“ pirmininkės Renatos Davniukienės sveikinimo žodis konferencijos dalyviams.
Vyžuonos -tai Rytų Aukštaitijos miestelis Utenos rajone, garsus savo praeitimi, žmonėmis, kurie čia gyveno, kūrė, paliko gilų istorijos pėdsaką. Labiausiai įsimintini didikai Radvilos, ne vieną šimtmetį valdę Vyžuonų krašto žemes. Vyžuonos- buvęs pagrindinis Radvilų dvaras, iš kurio išaugusi ši didžiūnų giminė. Su Vyžuonų bažnyčios 1406 m. įkūrimu siejamas anų laikų didikas Kristinas Astikas, kurio sūnus Radvila Astikaitis tapo Radvilų vardo giminės pradininku.
Prie Radvilų giminės suklestėjimo savo darbu ir veikla prisidėjo Vyžuonų krašto žmonės. Nors pakankamai gerai ištyrinėta Radvilų giminės genealogija, tačiau to nepasakysime apie tuos žmones, kurie gyveno šalia žinomų šalies didikų. Dabar, pradėjus domėtis savo giminės šaknimis, kai informacinių technologijų pagalba tapo prieinamos senosios archyvų knygos, atsirado platesnė galimybė tyrinėti Vyžuonų bažnyčios metrikus, archyvų senąsias knygas. Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) duomenys talpinami Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje leidžia giliau susipažinti tyrinėjant savo krašto genealogiją.
Tenka priminti, kad prof. Algirdas Vyžintas, 2006 m. sudarydamas knygą „Vyžuonos. Kraštas ir žmonės“, pastebėjo, jog „žmonės vis dėlto per mažai domisi savo šeimos ir giminės genealogija, ne kiekvienas gali pasakyti ar parašyti apie vyresniąją kartą, išėjusius, savo kaimą, nuotraukose nebeatpažįsta veidų…“
Viso to priežastis galėjo būti ne tik buvusi sovietinė sistema, bet ir netinkamas sovietinis mokinių mokymas, kai per prievartą buvo brukamas svetimos valstybės viduramžių ir senesnių laikų istorijos mokymas, pamirštant savąją valstybę. Tačiau, praėjus 30 su viršum metų atkurtai Lietuvos valstybei, mokymo metodika nelabai pasikeitė. Gal jauni žmonės, susidomėję savo giminės istorija daugiau ką pasiektų, tačiau iki tol sunkiai prieinami, o dar labiau sunkiai įskaitomi Vyžuonų bažnyčios metrikai apsunkina paieškas.
Šiuo metu Vyžuonų bažnyčioje esantis archyvas suskaitmenintas, jau prieinamas kiekvienam per internetą. Tačiau kiti bažnyčios metrikai saugomi valstybiniuose archyvuose, geriausiu atveju prieinami tik jų skaityklose.
Iš suskaitmenintų Vyžuonų Šv. Jurgio Romos katalikų bažnyčios metrikų šio straipsnio autorius perrašė svarbiausius metrikų duomenis. Pavardės transkribuotos į lietuvių kalbą. Konferencijos metu autoriaus pristatyti savilaidos būdu iškeistų Vyžuonų Romos katalikų bažnyčios metrikinių knygų duomenys. Nors šios bažnyčios metrikai (ne visi) išlikę nuo 1753 metų, tačiau dar ne visos knygos (bylos) išnagrinėtos iš perrašytos į lietuvių kalbą. Tarp parodai pateiktų 11-os knygų: 4- Gimimo (krikšto) metrikų (1832-1843, 1843-1848, 1901-1910, 1911-1922), 7-Priešsantuokinės apklausos (užsakų) ir Santuokos metrikų (1855-1864, 1866-1870, 1871-1881, 1881-1895, 1895-1906, 1906-1917, 1918-1923). Įvertinant tai, kiek laiko užima šis darbas, galima pasiteisinti, kodėl dar neperrašytos likusios ir mirties metrikų knygos? Šie perrašyti genealoginiai duomenys pasitarnaus tiems, kas ieško savo protėvių, giminystės ryšių. Tai leis atsinaujinti socialiniams giminių santykiams, bei tyrinėjant savo krašto istoriją.
XIX a. pabaigoje, vienoje carinėje enciklopedijoje apie Rusijos imperijos šiaurės- vakarų kraštą rašyta, kad jos dalyje gyvena lietuviai, kurie yra visiški aborigenai. Kas tie lietuviai – aborigenai?, lietuviai, neturintys savo kilmės, istorijos, ateities? Praeis nedaug laiko ir jos autoriai pamatys kad tie lietuviai – aborigenai, nugalės Rusų imperiją. Tai tie lietuviai, neturintys savo kilmės atkurs (sukurs) valstybę, o Lietuvos savanoriai, partizanai, tremtiniai, rezistentai ją apgins, sustiprins ir išsaugos. Tame tarpe bus daug Vyžuonų didžiavyrių, įrašytų į mūsų garbingos istorijos lapus. Jų palikuonys jau žinomi pasauliniu lygiu- profesoriai, docentai, akademikai, bei garbūs Vyžuonų krašto žmonės, kurie augina mums visiems duoną, toliau garsina savo kraštą.
Ar daug vyžuoniškių domisi savo giminės (šeimos) praeitimi, giminės kilme, parengę giminės genealoginį medį, metraštį, parašę atsiminimus, turi savo taisyklės, vertybes, tradicijas, yra išsaugoję giminės relikvijas? Atsakysiu iš karto: nepakankamai išsaugota giminės atmintis, jos žinojimas sustoja ties 100 metų riba. Proseneliai daugumoje nežinomi, nes nėra užrašytos informacijos. Tik kapinėse paminklų įrašai byloja protėvių atminimą.
Todėl viena iš vyžuoniškių bendrijos „Vyžuona“ misijų turėtų būti: Vyžuonų istorijos, kultūros, paveldo tyrinėjimas ir išsaugojimas. Šios konferencijos tikslas: sustiprinti vyžuoniškių domėjimąsi genealogija, surasti ir išryškinti mūsų krašto ir savo giminės asmenybes, įprasminti jų atminimą ir įamžinimą.
Užpalių gimnazijos direktorius, istorikas Rimantas Žvirblis konferencijos dalyvius ir svečius supažindino su genealoginių tyrinėjimų tikslais ir uždaviniais, savo giminės, kilusios nuo Šventupio kaimo, protėvių paieškomis, atradimais ir džiaugsmais.
Straipsnio autorius pranešime „Vyžuonų krašto genealoginiai tyrinėjimai“ pristatė XIX a. pabaigos, XX a. pradžios Vyžuonų valsčiaus gyventojų revizinius šeimų sąrašus, sudarytas genealogines schemas. Jose, Lietuvos savanorių, partizanų, įžymių šio krašto žmonių kilmė. Deja, ji baigiasi ties 100-to metų (išskyrus žuvusius, mirusius) riba. Tačiau jose vyžuoniškiai lengvai surado savo protėvius. Taip pat straipsnio autorius supažindino su savo parengta, gausiai fotografijomis iliustruota genealogine apybraiža, „Garbingi mūsų protėviai“. Joje- visiems pažįstami žmonės, garbingai įrašyti šio krašto istorijos puslapiuose. Nors daugiausia vietos skirta Radzevičiams, Saladžiams, Žvirbliams, Slapšinskams, tačiau įamžinti su jais giminystės ryšiais susijusios kitos giminės.
Pagal šią knygą, vyžuoniškė Loreta Antanavičiutė-Rožienė pranešime „Garbingi mūsų protėviai. Mokytojos portretas. Ona Saladžiutė-Čerškuvienė 1907-2006“, per medžio prizmę, tarsi mažą giminės šakelę, pristatė ir papildė Saladžių giminės istoriją. Viena iš šios giminės įžymybių, mokytoja Ona Saladžiutė-Čerškuvienė, šalia Vyžuonų ant esančio Kartuvių kalno pasodinusi pušelių alėją. Deja, pasidžiaugti gražiai išaugusiomis lakiomis pušimis Onai Saladžiutei-Čerškienei neteko; priverstinėje emigracijoje JAV, buvusi mokytoja galėjo džiaugtis tik atsiųstomis fotografijomis iš Vyžuonų.
Vyžuonų kraštas- tai istorijos eigoje buvusi ir tebesantiparapija, valsčius, apylinkė, seniūnija. Jos kaimai, sodžiai, užusieniai, miestelis, bei dvarai su palivarkais ir jų gyventojais mena sunkią, vargingą, bet gražią, garbingą protėvių istoriją. Tarp daugumos gyvenančių valstiečių, dvaruose gyveno dvarininkai, bajorai, įnešę į Lietuvos istorijos raidos puslapius ne vien tik gražius prisiminimus. Šioje vietoje istorija prasideda ties Radvila Astikaičiu (1384–1477), Pranu Sapiega, Tadu Prancišku Oginskiu (1712–1783), Tadeušu Prošinskiu ir Oginskyte, Elžbieta Prušinskiene
1782 m. koplyčios statytoja, Kazimieru Plevaka (1747–1810) ir Adomu Plevaka. Vėliau dvaro savininkai- Benieckiai. Dvarininko Karlo Benieckio dalyvavimas 1863 m. sukilime, jo anūkės Stefanijos Drazdauskaitės-Jablonskienės) lietuviško žodžio puoselėjimas verčiant iš lietuvių į lenkų kalbą Lietuvos autorių poetinius darbus atsispindėjo doc. Nijolės Bankauskienės ir prof. Gabijos Bankauskaitės parengtame pranešime „Bikuškio dvaro žmonės“. Pranešimo autorių pristatyta monografija „Stefania Jablonska: moteris dviejų amžių sandūroje. Gyvenimo ir kūrybos apžvalga“. Pateikti mažai kam žinomi faktai apie aukščiau paminėtos visuomenės veikėjos, Abiejų tautų respublikos istorinės tradicijos tęsėjos giminės genealogiją. Be apžvelgtų Alinaukos, Juliškio, Nemuniškio, Novosiolkų, Pusbėdžio, Sirutiškio palivarkų valdytojų, pristatyta Bikuškio dvaro savininkų genealogijos raida. Nors ši teritorija dabartiniu metu priklauso Sudeikių seniūnijai, tačiau XIX a. tai buvo Vyžuonų valsčius.
Vyžuonėlių dvaras, neatskiriama Vyžuonų dalis, esanti netoli Utenos. XIX a. pabaigoje, dvaras atiteko carinės Rusijos karininkui Vladimirui Veriovkinui, kurio sūnus Piotras buvo Kauno ir Vilniaus gubernatorius. Dr. Zitos Migonienės pranešimas „Vyžuonėlių dvarininko Piotro Veriovkino auklėtinės Marijos Zofijos Levickaitės kilmė ir jos gyvenimo pėdsakai“ atskleidė ne tik vyžuoniškiams, bet ir šių dvarininkų tyrinėtojams nežinomus faktus. Netgi, konferencijoje dalyvavęs Stasys Levickas iš Vyžuonų, pirmą kartą tiek daug sužinojo apie savo senelio, Vilkmergės apskrities miestiečio sesers Marijos Zofijos Levickaitės gyvenimo kelius nuo Vyžuonų link Rostovo prie Dono ir Voronežo. Vis dėlto, Marija Zofija Levickaitė-Jurevičienė, praėjusi gubernatoriaus Piotro Veriovkino gyvenimo mokyklą, sugebėjo užauginti dorus vaikus ir įdiegti meilę mokslui. Jai nepakenkė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija, ligos, vagystės, negandos, sužlugdyti verslai, vyro mirtis… Levickų giminės genealogija pasipildė dar viena nauja dalimi.
Ramūnės Tumėnaitės-Šerėnienės pranešimas „Mergautinė pavardė“ – vaikystėje išgirsta frazė, ieškojimų metu atvėrusi šeimos šaknų lobynus“, atskleidė susidomėjimo giminės genealogija pradžią. Archyvuose išnagrinėti metrikai ne vien Tumėnų (pagal tėvo liniją), bet ir Malinauskų (pagal motiną) gimines. Kiek plačiau sustota ties jos senelio tėvo Juozapo Malinausko, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijos dalyvio, Vyžuonų valsčiaus atstovo, eiles rašiusio mokytojo giminės genealogija, senais atradimais ir naujomis paieškomis.
Iš Kaliekių kaimo kilusi tremtinio dukra Zita Eidžiulytė-Mackevičienė pasidžiaugė organizuota konferencija, glaustai pristatė Eidžiulių, Augučių giminę. Reikia pasidžiaugti, kad šios giminės Kaliekių kaimo kilęs kraštietis akademikas, prof. Juozas Augutis (pranešimas „Giminės albumą atvertus“).
Laura Ramanauskaitė tikra kaunietė, tačiau jos protėvių šaknys Vyžuonose. Jos prosenelis Zabulionis- paminklo ant Kartuvių kalno Vytautui Didžiajam vienas iš statytojų. Laura Ramanauskaitė papasakojo, kaip ši giminė kiekvienais metais rengia susitikimus prie Girbio ežero. Tuoj bus 40 metų kai ant ežero kranto papildomas giminės genealoginis medis, pristatomi nauji giminės nariai. Manau, kad tai tikrai rekomenduotinas pavyzdys visiems, kurie planuoja organizuoti tokius giminių suvažiavimus.
Konferencijos vedėja Vilma Mintaučkytė-Šeikienė ne per seniausiai susidomėjo platesnėmis giminės paieškomis. Pagrindu tapo Vyžuonų bibliotekoje A. Malinausko parengtas carinės Rusijos sudarytas Vyžuonų valsčiaus XIX a. pabaigos- XX a. pradžios gyventojų revizinis sąrašas (pranešimas „Atradimai giminės genealoginėse paieškose“). Pasirodžius kitoms perrašytoms metrikų knygoms, Vilmos Mintaučkytės-Šeikienės giminės protėvių šaknys vis gilėja.
Stalnioniškio kaimas vyžuoniškiams daugiau žinomas kaip nuo senovės rusų sentikių gyvenamoji vieta su savo cerkve ir kapinėmis. Net iš Klaipėdos atvyko vyžuoniškis Andrejus Zelevas skaityti pranešimo „Rusų sentikiai – neatskiriama Vyžuonų bendruomenės dalis“. Nors daug kur rašoma, kad sentikiai apsigyveno po 1863 m. sukilimo, tačiau Vyžuonų krašte jų gyventa jau anksčiau. Rusijos caro sentikiai (staravierai) buvo ištemti carinės Rusijos ir apgyvendinti įvairiuose Vyžuonų valsčiaus kaimuose. Čia jie pasistatė namus, cerkvę, įrengė kapines. Šis kraštas jų vaikams ir jų ateities kartoms tapo tėvyne. Kai 1918 m. buvo paskelbtas kreipimasis krašto gynybai nuo raudonosios Rusijos, Ringio kaimo valstietis, Kostinas Aleksandras, Ivano sūnus, dar neturintis 18 metų, išėjo savanoriu ginti savo tėvynės Lietuvos. Apdovanotas dviem Vyties kryžiais Aleksandras Kostinas žuvo neutralioje zonoje.
Nors šiuo metu Vainiūnų kaimas priklauso Anykščių rajonui, tačiau jo gyventojai save laiko vyžuoniškiais. Iš šio kaimo kilusi Regina Varnaitė-Šarkuvienė, ne tik sudaranti Varnų giminės genealoginį medį, bet ir rašanti šeimos, giminės, kaimo istoriją. Jai rūpi ne vien nykstančio gimtojo Vainiūnų kaimo praeitis, bet ir Vyžuonų krašto jaunimo ateitis, moksleivių įtraukimo į genealogijos programas kūrimas ir jos sklaida (pranešimas „Varnai iš Vainiūnų kaimo.“).
Su Vyžuonų krašto genealogijos šaltiniais supažindino Liutauras Ulevičius. Tai bus pagrindas vyžuoniškiams beieškantiems savo protėvių.
Gaila, kad konferencijoje negalėjo dalyvauti prof. Algirdas Vyžintas, Ričardas Putrimas, Zita Voverytė-Indriūnienė. Laikas ir kiti renginiai neleido visiems pasisakyti, pilnai išdiskutuoti, reikėjo trumpinti pranešimus.
Konferencijoje be pranešėjų dalyvavo Saulius Šakarvis, Virginija Slapšinskienė, Aušra Skardžiūtė-Gutauskienė, Raimundas Putrimas, Rita Putrimaitė-Skardžiuvienė, Bronius Zaviša, Vidas Kažukauskas, Baniutė Baravykienė, Jonas Grudzinskas, Romualdas Zabulionis, Henrikas Orakauskas, Stasys Levickas, Audrius Levickas, bei kiti svečiai ir vyžuoniškiai, besidomintys savo giminės genealogija.
Jau po konferencijos „Vyžuonų krašto genealogija“ buvo atlikta pranešėjų, dalyvių, bei neganėjusiųjų atvykti apklausa tokio renginio klausymais. Sudariau tam tikras tezes Vyžuonų krašto genealogijos temai vystyti:
pagal atskiras temas (kultūros, mokslininkų ir pan.), išryškinant žymiausias asmenybes;
pagal vienos pavardės giminę, pagal kaimus;
daryti išvykas (ekskursijas) į tam tikras vietas;
organizuoti genealogijos mokymus, parengti programas jaunimui;
organizuoti bent du kartus į metus, pagrindinį- aptariant per kraštiečių susitikimą;
parengti giminės medžių sudarymo programą, įtraukti jaunimą, moksleivius ir jų tėvus;
parengti parodai giminės genealoginių medžių, knygų, metraščių ir pan. parodą.
Vyžuonų bendrijos „Vyžuona“ narys, Jotvingių kryžiaus riterių ordino donatorius, Alvydas Malinauskas
