Genovaitė Šnurova
Senokai nebesistebiu žmonėmis, kurie visą savo laisvalaikį ir netgi sunkiai uždirbtus pinigus skiria tokiems darbams, kuriuos pagal idėją ne jie turėtų daryti ir ne patys finansuoti. Tebestebina ir tai, kad jų niekas neprašo, neragina rašyti, fiksuoti jau užmarštin grimztančius įvykius, datas, vardus ir pavardes, nežada padėti materialiai ar nors morališkai palaikyti, o jie nekreipia į tai dėmesio – reikia. Gal vadovaujasi kažkokio protingo žmogaus išsakyta mintimi, kad jei kokio nors darbo nedaro milijonai, tai padaryk tu…
Tokius žmones vadinu fanatikais (jų Utenoje labai nedaug). Jie nesustabdomi. Jei jau kažką sumanė, eis tik pirmyn. Ne taip, kaip daugybė istorikų, muziejininkų, įvairių fondų ir vertybių saugotojų, atidirbančių fiksuotas darbo valandas ir ramiai užveriančių duris. O juk būtent jie turėtų daryti tokius darbus, kokius daro Antanas Žilėnas, kilęs iš Utenos rajono Kuktiškių seniūnijos Ignotiškio kaimo. Tik ką iš paties autoriaus gavau dovaną – trečią dalį jo parengtos ir išleistos monografijos apie Lietuvos karininką, pasienio policijos Utenos baro viršininką (1924–1940) Antaną Juodį.
Tęsinį skaitykite 2022 06 11 „Utenyje“
