Vytautas Kazela
Esu perėjęs dešimtis pažintinių takų įvairiose Lietuvos vietose. Turiu išsirinkęs netgi labiausiai patikusių takų penketuką. Pirmojoje vietoje būtų Kamanų pažintinis takas Akmenės rajone, antrojoje – Čepkelių pažintinis takas Varėnos rajone, trečiojoje – Parnidžio pažintinis takas Kuršių nerijoje (pietinėje Nidos dalyje), ketvirtojoje – Jurkiškio upelio pažintinis takas Molėtų rajone, penktojoje – Šavašos pažintinis takas Zarasų rajone. Vienas dažniausiai užduodamų klausimų: kodėl „kolekcionuoju“ įveiktus pažintinius takus? Todėl, kad tai man patinka. Todėl, kad paneigčiau teiginį, jog Lietuvoje nieko nėra. Todėl, kad tai ne tik išbandymas senstančiam kūnui, bet ir rojus akims, ramybė sielai.
Apie Mūšos tyrelio pažintinį taką žinojau jau seniai, dvejus metus tam ruošiausi ir visiems apie savo planus kalbėjau, slapta tikėdamasis surasti bendrakeleivį. „Užkibo“ švenčioniškis fotomenininkas Algis Jakštas ir jo žmona Benedikta, taip pat puiki fotografė. Iš anksto pasirinkta diena buvo puiki. Nuostabus saulėtekis! Iš Utenos išvažiuojame po septintos valandos ryto. Puiki kelionė per tikrąją Aukštaitiją, kada nereikia vairuoti – gali dairytis pro langą nuo keleivio sėdynės ir… nieko nematyti. Rudeniop laukuose labai daug žvėrių. Tai stirnos ganosi, tai kas nors iš plėšrūnų paukščių išdidžiai prasklendžia. Benedikta sėdėdama ant užpakalinės sėdynės viską mato ir mums parodo. Prie Kupiškio laukuose gal du šimtai gervių – vienos kyla, kitos leidžiasi. Galėtų būti 20 metrų arčiau, bet reginys įspūdingas! Dar po keliasdešimties kilometrų Bena ramiai sako: briedis! Žvalgomės aplink. Tolumoje iš miško išeina briedis. Tikras miško galiūnas, aukštyn iškėlęs ragų karūną. Pradeda bėgti mūsų link. Atidarę langus fiksuojame visą jo bėgimo trajektoriją. Žvėris artėja prie plento. Sustojame šalikelėje. Iš priekio viršydamas greitį atlekia automobiliukas. Briedis pradeda stabdyti. Įsivaizduojate įsibėgėjusį 500 kilogramų žvėrį? Užlipa ant kelkraščio. Pasižiūri į vieną ir kitą pusę, lėtai pereina per kelią ir pasileidžia kitapus kelio esančio miško, kuriame jo tikriausiai laukia jauna ir grakšti briedė, link. Emocijų nors vežimu vežk! Važiuojame jau daugiau nei 200 kilometrų, paskutiniuosius žvyrkeliuku. Navigacija atveda iki tako pradžioje esančios automobilių stovėjimo aikštelės. Čia jau stovi automobilis su Žagarės regioninio parko emblema. Maloni moteris siūlo įsigyti parko lankytojo bilietą. Klausiame, ar pelkėje yra spanguolių, nes matome moteris, su krepšiais ir kibirais į raistą einančias. Parko darbuotoja šypsosi: „Yra. Per keturias valandas patyrusi uogautoja kibirą prirenka. Į parko lankytojo bilietą ir spanguolės įskaičiuotos. Ir dar su tuo pačiu bilietu galima Žagarės dvarą aplankyti.“ Bilieto kaina… 1 euras!
Tęsinį skaitykite 2021 10 09 „Utenyje“
