Patalpas žinomos tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės galerijai Utenos rajono savivaldybė suteikė gal jau prieš trejus metus. Prieš įsikeliant savivaldybė žadėjo ir suremontuoti. Buvo atliktas pirmasis patalpų sutvarkymo etapas ir darbai ilgam nutrūko. Ir tik praeitų metų pabaigoje, kiek netikėtai, darbai buvo baigti. Ir štai smagi žinia – kvietimas vasario 20 dieną 16 valandą į Vaikutėnus, laisvalaikio centrą (Sodų g. 11), kur vyks Odetos galerijos atidarymas. Taip žodis, mintis, svajonė įgauna konkretų pavidalą. Taip prie Kaunas–Zarasai plento atsiranda dar vienas traukos centras. Leliūnuose – Vytauto Valiušio keramikos muziejus, Antalgėje – Giedriaus Mazūro skulptūrų parkas ir pagaliau Vaikutėnuose – Odetos galerija. Puikus vienos dienos maršrutas rajono svečiams! Šiadien portalo www.utenis.lt redakcijoje vieši žinoma tautodailininkė, literatė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė.
Esu labai dėkinga merui Marijui Kaukėnui, kad buvo rasta pinigų ir užbaigti remonto darbai. Jeigu tai nebūtų padaryta praeitais metais, galerijos atidarymas galėjo nusikelti ir į 2025 metus. Dabar jau viskas nuo manęs priklauso, kad tos gražios, naujai sutvarkytos patalpos pradėtų savo gyvenimą. Dabar aš jau ir pati žinau, kas ir kur bus. Dviejuose mažuose kambarėliuose bus mano kūrybos studija. Aš labai daug metų dirbau namuose, bet namai jau tapo per maži mano darbų apimčiai. Atsiras ne tik vietos darbų saugojimui, bet ir normalios sąlygos darbui. Tokių sąlygų aš namuose neturėjau. Darbui man reikia 2,5–3 metrų ilgio stalo, kad galėčiau daryti didelius darbus. Mūsų standartiniuose butuose tokio stalo nėra kur pastatyti. Bet svarbiausia – aš turėsiu salę edukacijoms, kurioje galėsiu sutalpinti visą 30 mokinių klasę. Turiu kultūros pasą margučiams, karpiniams, lino bei medžio raižiniams. Taigi yra keturios skirtingos edukacijos. Iki šiol tos edukacijos buvo išvažiuojamosios. Važiuodavau pati į mokyklas, į kurias pakviesdavo. Dabar labai tikiuosi, kad jie važiuos pas mane. Čia yra dvi dalys. Trečioji – margučių ekspozicija. Kai kas sako, kad reikėtų vadinti margučių muziejumi, bet man atrodo, kad muziejus yra kažkas kito. Tai bus margučių ekspozicija. Labai daug jų yra. Dabar jie sukrauti į dėžes stovi ir tos dėžės kasmet papildomos. Jaučiu, kad ir galerijoje jų visų nepavyks išeksponuoti. Liks ir fonduose ekspozicijos atnaujinimui. Aš dar nežinau, kuri sritis bus pagrindinė. Gal po metų kitų aš jau galėsiu ją įvardinti. Gal tai bus edukacijos, gal margučių kolekcija, o gal kūryba. Dabar yra tai, o kas bus ateityje – pamatysim. Jau dabar žmonės domisi, klausinėja. Ypač užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie su vaikais vasarą grįžta į Lietuvą. Jiems labai svarbios mūsų tradicijos. Jie nori ir pamatyti, ir kažką išmokti. Priimsiu visus. Ir moksleivius pagal kultūros pasą, ir pavienius asmenis, šeimas, grupes. Noriu pabrėžti, kad tai tikrai nebus muziejus, į kurį gali eiti po vieną žmogų, tai bus privati galerija. Nes jeigu taip būtų, man nebeliktų laiko kūrybai. Aš labai mėgstu organizuoti įvairius renginius. Vienas iš jų – respublikinė gražiausio margučio paroda. Yra dienos stovyklos, plenerai. Galvoju ir apie poezijos, muzikos ir tautodailės vakarus. Tai būtų kameriniai renginiai 20–30 žmonių. Man pačiai yra sunku skaityti savo poeziją didelei miniai žmonių. Man kur kas labiau patinka, kai yra mažiau autorių ir mažiau klausytojų. Tada viskas vyksta nuoširdžiau. Galbūt bus ir knygų pristatymų. Susipažinau su Vaikutėnų bendruomene. Kiek daug puikių, šviesių žmonių! Ir įsivaizduoju, kad viena dalis mano renginių lankytojų bus vietiniai žmonės, kiti atvažiuos iš Utenos ar iš dar toliau. Turiu palaikymą iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos tautodailės sąjungos. Jie padeda ir profesionaliais patarimais, ir lektorius galiu iš ten pasikviesti. Esu laisva daryti viena ar kita. Tai didelis džiaugsmas menininkui. Tikiuosi, kad turėsime bendrų projektų su Vietos veiklos grupe. Idėjų turiu labai daug. Pradėjus veiklą iš karto turiu organizuoti gražiausio margučio parodą-konkursą. Jos vyksta kas antri metai. Vienais metais Vytauto Valiušio muziejuje vyksta keramikos paroda, kitais metais aš organizuoju gražiausio margučio šventę. Bus kelios nominacijos. Viena – skutinėtas margutis, kita – vašku margintas margutis ir, žinoma, autorinis margutis. Pirmą kartą parodoje-konkurse galės dalyvauti ir moksleiviai. Jaunimas turi augti, matyti, kaip dirba pripažinti meistrai, ir patys tobulėti.
Kaip suprantu, jūs gavote tik gražiai suremontuotas patalpas. Bet reikia ir įvairių baldų: spintų, vitrinų, kėdžių, stalų. Ir tai šiais laikais kainuoja nemažus pinigus. Ar pavyks pritraukti kokių nors projektinių lėšų?
Gaila, bet šiuo metu tokių projektų nėra. Viską tenka pirkti šeimos pinigais. Reikės ir specialių atvirų vitrinų margučiams išeksponuoti. Čia tokia specifika – margučiai patys yra labai margi ir jie turi būti apšviesti, kad visa tai matytųsi. Bepigu būtų eksponuoti karpinius arba raižinius. Aš juos nuo lubų iki žemės sukabinčiau. O su margučiais sudėtingiau. Bet labai smagu, nes tokios ekspozicijos niekur Lietuvoje nėra. Kokia tai bus ekspozicija? Jei sakant trumpai, tai čia bus viskas apie margutį. Pirmiausia tai bus mano šeimos darbai. Mano amžiną atilsį mamytės, mano ir mano dukros Adelės. Tada lietuvių autorių margučiai. Ir šitą dalį dar norėsiu plėsti. Dabar turiu gal dvidešimt autorių. Ypatingai vertinu mūsų senųjų meistrų kūrybą. Labai norėčiau, kad žmogus, apžiūrėjęs lietuviškąją ekspozicijos dalį, suvoktų, kokia yra lietuviško margučio tradicija. Bus ir užsienio šalių tradiciniai margučiai. Gal net bus atskirai ukrainiečių darbai. Jie turi gilias tradicijas, daugybę meistrų, kurie žinomi visame pasaulyje. Bus ir ne tradicinių – porcelianinių, medinių ir kitokių margučių iš viso pasaulio. Visokios skulptūros su kiaušiniais, vištomis, antimis. Žodžiu, visa, kas susiję su Velykom. Net kiaušinių valgymo įrankiai, indai. Svarbi ir brangi ekspozicijos dalis – tai mūsų liaudies meistrų – medžio drožėjų ir keramikų – skulptūros su margučiais. Jos yra labai gražios. Jas užsakinėju jau kelinti metai. Ekspozicijoje stengiuosi vengti monotonijos. Ekspozicija turi būti visaapimanti. Gaila, šiek tiek mažoka vietos. Negalėsiu išeksponuoti margučiui skirtų karpinių, raižinių, piešinių. Nors gal ateityje jiems bus galima skirti koridorių. Pernai buvo paskelbta tarptautinė paroda karpytas margutis. Gavau darbų iš 120 autorių, gyvenančių dešimtyje skirtingų šalių. Šią parodą organizavau viena. Tai buvo didelis iššūkis, bet man pavyko ir dabar nebebijočiau organizuoti bet kokio renginio. Tai labai gražūs darbai. Sukabinus vieną prie kito gavosi toks įspūdingas savotiškas pano. Galvoju ne apie save, galvoju apie kitus. Norisi, kad mūsų darbas turėtų prasmę, kad lietuviškas margutis, mažytė paprotinio meno dalis, turėtų savo vietą. Vaikutėnuose yra ir daugiau įdomių dalykų. Kad ir Sinicų galerija. Aišku, jie turi didesnes galimybes ir orientuojasi į didesnius renginius su koncertais. Vaikutėnuose gyvena ir puikus medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas. Netoli Vaikutėnų darbuojasi ir kalvis Eugenijus Vanagickas. Kodėl nepadaryti bendrų renginių? Aš neateinu konkuruoti su kažkuo, aš ateinu bendrai dirbti ir kurti. Noriu jungti, o ne priešinti.
Ir kad niekam nekiltų noras pavydėti, noriu pasakyti, jog visas galerijos išlaikymas – šildymas, elektra, vanduo – guls ant mano ir mano šeimos pečių.
Vytautas Kaziela
