Aktualijos

Pasikalbėkime be pykčio

Genovaitė ŠNUROVA

Šį kartą viskas buvo kitaip. Tokio įsiutusio Jeronimo dar nebuvau mačiusi. Vos tik pradariau duris, jis tiesiog šokte įšoko į mano butą. Žinoma, be jokių ten „Labas rytas“, „Ar galiu užeiti“ ir kitokių įprastinių frazių. Nieko nelaukdamas išdrožė savo pasipiktinimo kalbą. „Girdėjai, – nervingai trūkčiojo balsas, – tik ką per televizorių pasakė, kad iš Baltarusijos plūstantiems pabėgėliams maistui skiriama 15 eurų per dieną Na, pridūrė, kad ir dantų šepetėlis į tą kainą įeina, ir maisto atvežimas. Šita žinia gal nebūtų taip supykdžiusi, jei ta pati moteris nebūtų paminėjusi kito skaičiaus – ligonių maitinimui per dieną skiriami … 5 eurai. Tai ar negali žmogus tiesiog pasiusti tokius skaičius girdėdamas. Gulėjau Utenos ligoninėje prieš porą mėnesių. Tai žinai, ką valgyti davė? Nežinai? Aš tau pasakysiu. Virinto vandens stiklinę vietoj arbatos. Įsisąmonink – virinto vandens. Sriubą gali vadinti taip, kaip tavo fantazija leidžia: burokėlių, kruopų, rūgštynių, makaronų, bulvių ar dar kaip nors kitaip, nes joje vis tiek nieko pavadinimo tapatybę patvirtinančio nerasi.

tęsinį skaitykite 2021 07 17 „Utenyje“