Karo nepatyrė jau trečioji lietuvių karta. Jaudinantys filmai ir batalijos paveiksluose taip nepaliečia, kaip tiesioginiai karo sprogimų liudininkai. Argi kas nors bėgtume iš namų, net nepasiėmę atsarginio rūbo ar apavo? Tokių žmonių, kuriuos užklupo karo gaisras ir per kelias minutes jie neteko visko, dabar daug Lietuvoje, apsigyveno jų ir Utenoje bei apylinkėse. Kam teko pabendrauti su pabėgusiais nuo karo, išblaškytomis šeimomis, visi patiria didžiausią nerimą, yra psichologiškai priblokšti, išsigandę. Su vaikais apsigyvenusi mūsų namuose Tatjana pasakytų daug apie žiaurius išgyvenimus, kaip ir jos likimo žmonės, laikinai apgyvendinti Sudeikiuose ir kitur. Negalime jų nesuprasti. Uteniškiai nešė labdarai drabužius, apklotus, avalynę ir kt., o savanoriai, maltiečiai ir kiti geri žmonės nesiskaitydami su laiku skirstė ir dalijo daiktus nukentėjusiems. Savanorės Ieva, Daiva, Laima pasakojo, kad žmonėms trūksta visko, nuo apatinių iki šukų. Parodydamas mūsų svetingumą, uždainavo Rolandas Paškevičius pilnoje Kamerinio teatro salėje. Dalis priverstinių imigrantų iš Ukrainos imasi kokio nors darbelio, bet kiekvienas galvoja laikinai čia atvykęs, tikisi pasibaigus karui sugrįžti, susitikti su šeimomis, atstatyti savo buveines. Padėti apsiprasti bėgliams – svarbi misija, bet dar svarbiau ne šiaip abstrakčiai pasmerkti karą, kaip absoliutų blogį, bet pasmerkti agresorių – putinistinę Rusiją, kuri plečia savo imperiją ir neketina sustoti. 300 metų tokia yra Rusija, ir visi, kas susipažinę su istorija, tai patvirtins. Agresoriaus planus stabdo patys Ukrainos gyventojai. Žmonės, kurie, galbūt kalbėję skirtingomis kalbomis, karo žiaurumų akivaizdoje pamatė Rusijos nacistinės ideologijos vaisius ne tik karinei chuntai, bet ir paprastiems žmonėms „apnuodijus“ smegenis, ėmėsi ginti savo kraštą. Ne tik reguliarios armijos šauktiniai, bet ir teritorinės gynybos savanoriai dabar stebina pasaulį savo drąsa ir ryžtu apsiginti. Tą ryžtą būtina palaikyti. Jei iš savanaudiškų tikslų Ukrainai bijo drąsiau padėti Europos didžiosios šalys ir NATO, tai parodyti pasitikėjimą ukrainiečių narsa galime mes, Lietuvos piliečiai, kurie suvokia, kad Ukrainos kova už savo Tėvynę yra ir mūsų skydas nuo fašistų imperinių kėslų. Tą supratome jau 2014 m., kai rusakalbiai regionai apsitvėrė spygliuotom vielom, bet atrodė, žiaurumai toli ir riboti, o dabar jie perauga į pasaulinį karą ir jau visai, visai greta… Darome kiek kas galime, kad karo šmėkla neįsiveržtų per mūsų sienas. Užtai ir žavi tie žmonės, kurie ne tik savanoriauja, kaip Raudonojo Kryžiaus bendradarbiai, bet nuo pat pirmosios karo dienos organizuoja ir daro reikšmingus darbus. Ar girdėjote apie tokią veiklą „Sakalo skrydis“? Lietuvos Tautininkų sąjungos pirmininkas, Tautos ir Teigingumo politinės tarybos narys Sakalas Gorodeckis surinko bendraminčius, pakrovė į autobusiuką šarvuotų liemenių, kraujavimo stabdymo priemonių, šalmų, medikamentų ir jau ne kartą „skrido“ į karščiausius Ukrainos taškus, kur dega namai ir liejasi civilių ir teritorijos gynėjų kraujas. Jei ne susipratę lietuviai, tikrų piliečių suaukotos lėšos, ką galėtų nuvežti Sakalas šiandien į karo alinamą Ukrainą? Kitas patriotinis karo „logistikos“ centras yra Kaune Lietuvos Medžiotojų klube skambiu ir pasididžiavimą keliančiu pavadinimu VĮ „LDK palikuonys“. Savo transporto priemones pakrauna viskuo, nuo tvarsliavos iki geriamo vandens, kad net atsidūrę apsuptyje Azovo ar kitų batalionų narsuoliai galėtų kuo ilgiau atsilaikyti arba prasiveržti. Gal nebūčiau rašiusi apie pagalbos iš Kauno ir Medžiotojų vieno iš vadovų Kęstučio Markevičiaus organizacinius sugebėjimus, jei tokio indėlio Ukrainos gynybai nebūtų įdėję ir šauniausi uteniškiai. Negalim nesididžiuoti, kaip Utenos medžiotojai čiupo darbus: paruošė šimtus dėžučių konservų, Ukrainos savanoriams paruošė „lauknešėlį“ ne tik su ilgo galiojimo maisto atsargomis, bet ir dovanojo „džipą“, jį perdažė reikiama spalva, pakrovė kuro atsargų ir išlydėjo į kovas. Susipažinom ir kitus supažindinau su vienu iš tų medžiotojų Agniumi Berniūnu, kurį galėčiau pavadinti sūnumi. Vienas tokių darbų nepadarysi: surinkti bendraminčius, organizuoti darbus, ieškoti palaikymo Utenoje ir apylinkėse – tokie dalykai daromi ne norint pasireklamuoti, o turint nuoširdų norą padėti. Agnius turi draugų, komandą ir iš šalies sunku pervertinti kiekvieno indėlį: tas ar kitas daugiau prisidėjo ar nuveikė šio žygio labui. Bet ar tai būtų mažesnės Virginijos Skujienės, Arvydo Vilučio, Donatos Butkienės aukos, ar nepalyginti didesnės Algio Bernoto, Artūro Ivanausko sumos degalams – visa tai puošia Utenos vardą. Lietuva gali didžiuotis ir dar daugeliu čia neišvardintų žmonių, kurie prisideda ir jaučia pareigą padėti Ukrainai teisėtame, gynybiniame kare. Uteniškiai, kaip sakė Agnius ir Laura Berniūnai, darys dar panašias akcijas. Mes prašėme paskelbti sąskaitos rekvizitus, žinotume iš anksto apie rengiamas akcijas ir rinkliavas, kad pagal išgales padėtume ukrainiečių Tautai, kad apsigintų ir nebūtų parklupdyta…
Emilija Fedaravičienė,
gydytoja
