Mintys balsu
Tomas Žalys
Pažįstu žmonių, kurie nuvertė kalnus, bet liko paprasti kaip penkios kapeikos. Vienodai geros dienos linki valytojai ir prezidentui. Šalia jų nesijauti nei menkas, nei didelis – jauties žmogum. Nebijai klysti, juoktis ir atsiverti. Jie nesmerkia, nevertina ir nesididžiuoja. O kartais sutinku tokių, kurie šiek tiek aukso veršiui ausį parakinėjo ir jau – patys sau imperatoriai.
Tokie arogantišku Monos Lizos snukeliu ir ciniška šypsena, kuri sako: „Aš už tave gyvenime geriau pavariau.“
Bet, seni, kam tai rūpi? Man tikrai neįdomu, kokį aukso luitą išlošei.
Viskas, kas man svarbu,– kiek tikras ir lengvas esi.
Neturiu alpinisto batų laipioti per neginčijamo žinojimo ir didelio turėjimo sienas, tai tiesiog atsiprašau ir einu namo.
Kaip vienas žmogus sakė: aš norėjau kažkam kažką įrodyti, bet dabar aš…
Paprastumo išmokstam, kai gyvenimas pakiša gerai įmitusią kiaulę arba susprogdina virš galvos atominį reaktorių. Kai šipuliais išlaksto įsitikinimai apie tai, kas svarbu: titulai, pinigai, šmutkės, įtakinga kompanija. Kai suserga artimas, kai netenki visko, ką turėjai, arba kai palieka tie, kuriuos laikei savo gyvenimo inkarais.
Staiga gauni pliauska per žiaunas ir žiūri, kad tai, dėl ko taip stengiesi, yra tik blizgantis popieriukas. O patys svarbiausi dalykai neblizga.
Laimė nėra prašmatni, kaip „Jaguaras“ iš Turniškių. Ji paprasta, kaip ką tik iš babos daržo nuskintas agurkas su medumi. Ji niekur nedingsta ir iš nieko neatsiranda. Būna sau tyliai ir laukia, kol ją pastebėsi. Paprastumas atrodo pigus, bet su juo gyventi taip paprasta, kad imi ir pasijunti turtingas.
P. S. Brangieji, kai stovėsit šalia žmogaus, kuris nesiekia jūsų aukščio, nežiūrėkit iš viršaus. Geriau nutaisykt paprastesnį veidą ir padėkit taburetę, kad pasilypėjęs galėtų jaustis lygus…