Rasa MILERYTĖ
Vytautas (vardas pakeistas) šiandien gyvena visavertį laimingą gyvenimą, bet gręždamasis į praeitį pripažįsta: nedaug trūko, kad šiandienos nebūtų buvę. Daugiau nei 10 metų vyras buvo paniręs į alkoholio liūną ir, kad ir kiek pažadų nustoti gerti sau davė, situacija nesikeitė, prošvaisčių nesimatė. Pašnekovas atvirauja bandęs koduotis, epizodiškai lankęs anoniminių alkoholikų susitikimus, bet svarbiausio dalyko – valios – vis pritrūkdavo. Neseniai 40-ąjį gimtadienį be lašo alkoholio atšventęs vyras šypsosi: pokyčių keliu žengti pasiryžo sužinojęs, kad taps tėvu.
Vytautai, turbūt niekam priklausomybė neprasideda nuo vienos vyno taurės. Ar galite išskirti tą momentą, kai supratote, kad alkoholis jūsų gyvenime yra liga?
Turbūt žinote, kad priklausomybės labai dažnai yra paveldimos. Man buvo kitaip. Augau šeimoje, kur alkoholis buvo vartojamas labai saikingai ir labai retai. Dauguma švenčių praeidavo be alkoholio, o jei retais atvejais ant stalo atsirasdavo butelis – tai tik vyno arba šampano. Augau inteligentų šeimoje, tėvai negėrė, nerūkė, nelošė, neturėjo kitų panašių bėdų. Aš pats bene pirmą kartą daugiau išgėriau švenčiant išleistuves po dvyliktos klasės. Ryte jausmas tikrai nebuvo malonus. Paskui išvažiavau studijuoti į didelį miestą, prasidėjo iš dalies savarankiškas gyvenimas. Negaliu pasakyti, kada konkrečiai alkoholis tapo problema, bet studijuojant prasidėjo vakarėliai, o juose – ir išgėrinėjimai. Iš pradžių buvo tiesiog linksma, gėrimas padėdavo atsipalaiduoti kompanijoje po sunkių paskaitų. Beje, studijuodamas nepasiekiau tokio lygio, kad nebesuvokčiau savo pareigų ir atsakomybių, taigi, nors gėriau vis daugiau, mokslus – bakalaurą ir magistrą – baigiau sėkmingai.
Tęsinį skaitykite 2022 06 15 „Utenyje“
