Rasa MILERYTĖ
Poniai Elenai – 70-dešimt. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbusi moteris šiandien galėtų mėgautis užtarnautu poilsiu, tačiau likimas norėjo kitaip. Moteris susilaukė dviejų dukrų, vienos jų, jaunesniosios, gyvybę pasiglemžė alkoholis. Be mamos liko penki vaikai – trys mergaitės ir du berniukai. Elenos širdis neleido nusigręžti nuo vaikų, kurie daugiau niekam nerūpėjo. Į savo namus ji priėmė abu neįgalius berniukus, kuriuos augina kaip savo vaikus, o jie ją kartais, būna, pavadina mama. Elena neslepia, kad gyvenimas – nelengvas, tačiau užtikrintai sako: „Savo vaikų neatiduočiau niekam už jokius pinigus.“ Vardas šioje istorijoje pakeistas. Visa kita – tiesa.
Jei ne per skaudu apie tai kalbėti, papasakokite, kaip atsitiko, kad jūsų anūkus augina ne tėvai, o jūs. Galėjote į viską numoti ranka ir vaikus patikėti užauginti valstybei, tačiau to nepadarėte. Kas paskatino anūkus auginti pačiai?
Tai pats skaudžiausias klausimas. Mano jaunėlė dukra, kuri pagimdė man penkis anūkus, pasirinko nelabai atsakingą gyvenimo būdą ir nenorėjo rūpintis vaikais. Turbūt aš per daug jai leidau vaikystėje, nebuvau pakankamai griežta, gal per daug dirbau, visą gyvenimą plėšiausi per du tris darbus, gal jai buvo per mažai dėmesio. Gal per daug ją lepinau. Ji buvo labai talentinga, nupirkau jai pianiną, mokėsi groti, labai gerai sekėsi. Gal ir polinkis į meną prisidėjo prie tokio gyvenimo. Ją pasiglemžė alkoholis.
Trys anūkės jau kuria savarankišką gyvenimą, o du vaikinai negali patys savim pasirūpint, nes turi ir fizinę, ir protinę negalią. Jų tėvai irgi jais nesirūpino. Vyresniojo tėvas apskritai nenorėjo nieko apie vaiką žinoti, jaunesniojo tėvas nerodo noro bendrauti.
Kai paklausėt, kodėl nusprendžiau auginti anūkus, supratau, kad niekada negalvojau apie priežastį. Aš tiesiog myliu vaikus. Negalėjau kitaip pasielgti. Kaip aš galėjau palikti savo vaikus, savo dukros vaikus? Ypač kai jie yra neįgalūs ir patys savim nepasirūpintų.
Tęsinį skaitykite 2020 05 16 „Utenyje“
