Genovaitė ŠNUROVA. Kartą viena žilagalvė močiutė sakė: jeigu gegutė kukuoja po Joninių, bus prasti metai. Ir dar pridūrė, jog jos ilgametė patirtis tą faktą patvirtino. Esą derlius bus prastas arba iš viso net nebus ką nuimti: javai supus nenupjauti, bulvės neužderės, sodai bus tušti, o ir miškas dosnumu nedžiugins. Šiemet tikrai taip ir buvo: gegutės kukavo ir po Joninių. Netrukus paaiškėjo, kad tikrai taip ir yra, kaip kažkada senolė pasakojo. Na, daugmaž taip. Šeimininkės pastebėjo, jog šiemet neužderėjo svogūnai (o jei ir neblogas derlius, tai puvinys įsimetęs), kad pomidorai bemaž visur geriau dera lauke nei šiltnamiuose, kriaušių ir slyvų nėra, obuolių, galima sakyti, irgi. Išimtis gal tik ten, kur pernai obelys buvo tuščios. Rugpjūčio pradžioje kalbinta moteris sakė, jog ankstyvųjų bulvių prikasė tiek, kiek ir pasodino – septynis krepšius. Jeigu pajuokautume, tai derlius šimtaprocentinis. Dažna šeimininkė dėl prasto daržovių derliaus nesuka galvos: kiek bus, tiek užteks. Užtat tos moterys, kurios vasarą užsidirbdavo nemenkas pinigų sumas uogaudamos ir grybaudamos, šiemet vaikšto liūdnos. Rugpjūčio pradžioje kalbėjausi su prisiekusia grybautoja Gene Baranauskiene iš Utenos seniūnijos Medenių kaimo. Nors visą tą dieną lietus pliaupė be perstojo, grybautojos tai neišgąsdino: netgi tokiu oru moteris gerą pusdienį praleido miške. Žinoma, krepšelyje tebuvo tik voveraitės (o ir jų teko gerokai paieškoti, nors augavietės Genei gerai žinomos), viena ūmėdėlė ir vos trys nedideli, pasak G. Baranauskienės, nepatikrinto sukirmijimo laipsnio baravykai. Iki siūlo galo permirkusi (striukė tokia šlapia, jog net pakelti sunku) moteris vis tiek šypsojosi: nesvarbu surastų grybų kiekis, svarbiausia pasivaikščioti po mišką, pabūti gamtoj. Šiltas vasaros lietus nebaugina. „Bruknės dar nesunokusios, bet uogos jau išrinktos, – sakė pašnekovė. – Nesuprantu, ką uogautojos su jomis darys, nes neprinokusios uogos, parvežtos į namus, greičiau supus, nei prinoks. Spanguolės ir pusžalės surinktos sunoksta, o bruknės – tikrai ne. Aš labai mėgstu ir grybauti, ir uogauti. Pati vairuoju automobilį, tai kartais apvažiuoju net ir Molėtų rajono grybingus miškus. Ankstesniais metais iki tokio laiko jau turėdavau sukaupusi dideles grybų (džiovintų, sūdytų, marinuotų, šaldytų) atsargas žiemai, jų užtekdavo ir vaikų šeimoms, o štai šiemet – tuščia. Nebent rugpjūčio pabaiga ir rugsėjis bus dosnesni. “ Kalbėjausi ir su tomis moterimis, kurios uogauti ir grybauti į mišką važiuodavo „komerciniais tikslais“, t. y. norėdamos užsidirbti. Janina Pupkevičienė prisipažino, jog surinktų mėlynių niekada nepriduodavo į supirkimo punktus (kartais jie būdavo visai netoli miško), nes supirkimo kaina jos netenkino. Visai kas kita uogas parduoti kaimynams, draugams ir visiems kitiems, kas tik paprašo, nes jie moka gerokai brangiau. Tiesa, uogos turi būti švarios: jokių lapelių, jokių šapelių. „Per liepos mėnesį aš užsidirbdavau labai apvalią sumą, – sakė konkrečią sumą įvardyti atsisakiusi pašnekovė. – Tų pinigėlių man užtekdavo „svajonių pirkiniams“ ir maždaug pusmečio mokesčiams susimokėti. Aviečių nerinkdavau, nors jų daug kas prašydavo. Uogos kirmėlėtos, todėl parsivežtas dar reikia perrinkti, o tada jos susimaigo, praranda prekinę išvaizdą ir niekas nebenori jų pirkti. Kitaip sakant, darbo daug, o nauda minimali. Ir spanguoliauti nemėgstu. Man baisu darosi, kai po kojomis žemė linguoja. O ir gyvačių spanguolynuose visada yra. Kai baigiasi uogavimo laikas, grybauju. Parduodu voveraites, raudonikius ir baravykus, o kitus rastus grybus pasilieku sau. Visus džiovinu ir sumalu į miltus, o jie labai tinka padažams, sriuboms pagardinti. O štai šiemet teprisirinkau vos keletą litrų mėlynių. Parduoti net neturėjau ką: sau išsiviriau, dukros šeimai. O ir apskritai šiemet mėlynės labai mažutės, rūgščios. Norint jų prisirinkti didesnį kiekį, reikia pasiutusios kantrybės: du litrus rinkau dvi valandas. Šitaip niekada nebūdavo. Buvau turguje, mačiau mėlynių kainas. Nežinau, kas tiek už jas gali mokėti. Tikrai ne pensininkai.“ Irena Braukienė sakė, kad uogauti nemėgsta, užtat grybauti, pasak jos pačios, lekia paknopstomis. Pamiršta net sąnarių skausmą. Labiausiai ieško voveraičių, nes jas superka jos pažįstamas žmogus. Kur jis jas deda, nesidomėjusi. „Bet šiemet dar, galima sakyti, nieko neuždirbau: nėra grybų, tai ir grybautojų miške nėra. Visi gal baravykų laukia, o jie vis dar nesirodo. Gal rugpjūčio lietus atlis išdžiūvusius miškus, tada gal ims dygti. Vis dar tikiuosi nors šiek tiek užsidirbti“, – sakė pašnekovė. Tačiau Nijolė Jurevičienė tikino, jog jos tėviškėje (kitame rajone) mėlynių tikrai yra, bet rinkti neverta, nes supirkimo kainos nedidelės. Tiesa, supirkimo punktai priima ir nelabai švariai surinktas uogas (gali būti ir lapelių, ir šapelių, ir kitokių smulkių šiukšlių), bet jų mokami pinigėliai neskatina kelionių į mišką. Daug uogaujančių mamų juokavo, kad beveik kiekvienais metais už uogas ir grybus gautus pinigus išleisdavo vaikų mokyklinėms reikmėms (pirkdavo apavą, aprangą, kuprines, kanceliarines prekes ir kt.), bet praėjusiais mokslo metais vykęs nuotolinis mokymasis padėjo sutaupyti: drabužiai ir batai liko nesunešioti, kuprinės net nepaliestos, sąsiuviniai neprirašyti, tai gal ir šiemet tereikės tik šlepečių ir pižamų, jei vėlgi teks mokytis iš namų. Rugpjūtis jau persirito į antrąją pusę. Miške tikrai buvau. Ten neįprastai tylu: nei pakelėmis išsirikiavusių automobilių, nei ūkaujančių grybautojų. Miškas nusprendė pailsėti nuo mūsų. Kol kas jam tai pavyko…
