Aktualijos

Kovoje su onkologinėmis ligomis nereikia nuvertinti pokalbio galios

Rasa MILERYTĖ.

Reakcijos – įvairios
Psichologas J. Kairys pasakojo, kad sužinojus apie onkologinę ligą žmones užklumpa pačios įvairiausios emocijos – nuo panikos ir pasiruošimo mirčiai iki apatijos. Pasak specialisto, reakcija priklauso nuo asmenybės bruožų. Visgi pašnekovas pažymi, kad apie ligą sužinojus ankstyvoje stadijoje, reakcijos dažniausiai būna ramesnės.
Taip pat psichologas sakė, kad nereikėtų ieškoti skirtumų tarp vyrų ir moterų reakcijų, tačiau pažymėjo, kad vyrai yra mažiau linkę kalbėti apie savo išgyvenimus ir tai sunkina jų kančią.
Pasidomėjus, kiek laiko užtrunka susitaikymo su liga procesas, psichologas sakė, kad apibrėžti tokio laikotarpio neįmanoma – viskas vėlgi priklauso nuo asmeninių kiekvieno žmogaus savybių. Vieniems laiko gali iš viso nereikėti, kiti su liga gali nesusitaikyti ir visą gyvenimą.
„Kiekvienas žmogus su bet kokia liga susitaiko skirtingai. Žmogus, sergantis onkologine liga keliolika metų, esantis remisijoje, gali ir visai tą ligą pamiršti, – sakė psichologas. – Lieka žinojimas, kad esi ligonis, bet liga jau nebeslegia. O kitas vos išgirdęs diagnozę nuleidžia rankas ir nerodo jokio noro kovoti. Pažiūrėkit, kaip kam nors nutikus elgiasi vaikas – lenda kur nors po stalu, į tamsų kampą, kol susitvarko su savim. Taip ir suaugęs žmogus, sužinojęs apie ligą ar susidūręs su kitokia stresine situacija, tam tikram laikui užsidaro. Kartais toks užsidarymas, deja, tampa įpročiu.“
Itin svarbu – kalbėtis
Ne ką mažiau sudėtingus jausmus išgyvena ir sergančiojo onkologine liga artimieji.
„Jeigu šeimoje kažkas atsitinka, šeimos funkcionavimui iškyla didžiulė grėsmė. Generuojasi įtampa, panika. Iškyla net toks elementarus, bet sudėtingas klausimas – kaip kalbėti su sergančiuoju? Šeima stengiasi būti atsargi, kažką slepia nuo ligonio, nors jis apie savo ligą sužino pats pirmas. Kuo daugiau slapukavimo, vengimo kalbėti, aptarti perspektyvas, tuo daugiau problemų atsiranda šeimoje, tuo labiau ligonis jaučiasi atribotas nuo šeimos gyvenimo ir jo savijauta prastėja“, – komentavo J. Kairys.
Pasak psichologo, artimiesiems reikėtų aktyviai dalyvauti diskusijose apie ligos gydymo būdus, apie tiek sergančiojo, tiek ir artimųjų savijautą, neatriboti ligonio nuo buitinio gyvenimo – taip šeima neįpultų į depresijos liūną.
Atviras pokalbis, anot psichologo, – vienas veiksmingiausių būdų kovoti su negatyviomis emocijomis. Deja, tai supranta ne visi. Pašnekovas sakė, kad labai naudinga sergančiajam ir jo artimiesiems drauge ateiti pasikonsultuoti pas psichologus, tačiau bent jau J. Kairio praktikoje tai nėra dažna – asociacijos „Vilties kelias“ psichologinių konsultacijų projekto metu į specialistą kreipėsi tik viena šeima – mama ir dukra. Retai į psichologus kreipiasi ir vyrai.
„Nėra tokių tyrimų, tačiau mano patirtis rodo, kad moterys intuityviai jaučia, jog išsikalbėjus gali palengvėti. Su Utenos onkologinių ligonių asociacija „Vilties kelias“ dalyvaudamas projekte, kurio metu buvo konsultuojami onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, nesulaukiau nė vieno vyro“, – atkreipė dėmesį psichologas J. Kairys.
Kiekvienas turi rasti jam tinkamiausią būdą
Pasak J. Kairio, su onkologinėmis ligomis būtina kovoti visomis kryptimis: vadovautis medikų nurodymais, kreiptis psichologinės pagalbos ir ieškoti savipagalbos būdų, įvairių terapijų. Kuo aktyvesnis žmogus bus, tuo labiau tols nuo depresijos. J. Kairys pasakojo, kad pati pirmoji savipagalbos priemonė yra judėjimas (tai rekomenduojama ir sergant tokiomis ligomis kaip depresija).
„Sirgdamas žmogus pradeda varžyti save, kartais ne tik dėl ligos, bet ir dėl tingėjimo. Bet yra žinoma, kad net 20 minučių ėjimo padeda kovoti su slogiomis mintimis. Ir tam nereikia jokio specialaus pasiruošimo, tai yra pigu. Vaikštant gerėja kraujotaka, mažėja nerimas, vyksta daug kitų gerų dalykų organizme“, – pasakojo psichologas.
Teigiamą poveikį gali suteikti įvairios arbatos, viena iš jų – kanapių arbata. Taip pat labai svarbu tinkamai ilsėtis. J. Kairys rekomenduoja nenuvertinti įvairių terapijų naudos.
„Viena iš nerimo mažinimo priemonių yra kvapai, kurie mus supa, todėl itin pastebimos naudos gali atnešti kvapų terapija. Ir net nereikia žinoti, kokie kvapai mus veikia tinkamai – tai atrandame intuityviai. Bendravimas – irgi vienas iš pagalbos sau būdų. Dalindamiesi patirtimi žmonės nesijaučia tokie vieni, nutolsta depresija arba bent jau atsiranda paskata kovoti su ja“, – komentavo pašnekovas.
Šiais laikais terapijų egzistuoja įvairių: vienos teikiamos gydymo įstaigose, kitas galima praktikuoti tiesiog namie. Psichologas pabrėžė, kad labai svarbu nenustoti ieškoti, kas tau labiausiai tinka.
„Sunku globaliu mastu įvertinti terapijų efektyvumą. Kas tinka vienam, kitam gal visiškai netiks. Galim ištisas dienas spėlioti, kokia terapija tiks konkrečiam žmogui, ir neatspėti. Bet jei žmogus apčiuopia kažkokį ryšį su kokia nors terapija, kilti iš ligos jam pasidaro daug lengviau. Kiekvienas turi atrasti sau tinkantį būdą. Visos šiandien žinomos terapijos (šviesos, muzikos terapija, jojimo terapijos, druskos kambariai, vandens procedūros, bet koks fizinis aktyvumas) yra pirmoji pagalba sau ir kuo daugiau terapijų žmogus išbando, tuo didesnė tikimybė rasti tą, kurioje jaustumeisi geriausiai“, – įsitikinęs psichologas.
Psichologas J. Kairys sakė, kad terapijos sergančiojo gyvenime turėtų atsirasti esant remisijoje. Šiuo metu gyvenime atsiranda įvairių dirgiklių – artimųjų ir aplinkinių nesupratimas, kas vyksta, nesuvokimas, kad sergančiųjų darbingumas yra ribotas, kad savijauta ne pati geriausia. Žinoma, investuoti į savo gerovę reikia visą laiką, bet remisijos metu tai ypač svarbu.
Sveikti padeda ir tolerancija bei supratimas
Tam, kad onkologinėmis ligomis sergantys žmonės jaustųsi geriau, labai svarbus ir visuomenės indėlis. Aplinkoje, kur ši liga suvokiama kaip mirties nuosprendis, sergantys, žinoma, nesijaus gerai. Prieš keliolika metų vėžys buvo viena iš tokių ligų, kurios versdavo žmones nutilti ir nuleisti akis, bet pastaraisiais metais žinojimas apie šią ligą keičiasi. Atsiranda vis daugiau publikacijų, sergantieji savo patirtimis dalijasi spaudoje ir susitikimų metu, todėl ir dramatizmo šios ligos atžvilgiu mažiau. Visuomenei liga jau nebeatrodo kaip mirties nuosprendis.
Tiesa, yra ir dėl ko apgailestauti. Visuomenės liberalėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi, o kai kurie psichologai, kaip pasakojo J. Kairys, pastaraisiais metais prabyla apie tai, kad žmonės turi įgimtą geną į kitokius (pavyzdžiui, sergančius sudėtingomis ligomis) reaguoti agresyviai.
„Prieš keliolika metų, kai pro šalį praeidavo neįgalusis, mes jį lydėdavome žvilginiais. Dabar to nėra. Tai reiškia, kad visuomenė sąmoningėja. Kitokie žmonės gyvena tarp mūsų ir mes nebekreipiame į tai negatyvaus dėmesio. Aplinkinių palaikymas ir mažėjantis slegiantis dėmesys irgi labai prisideda prie sveikimo“, – pastebėjo psichologas.