Pasikalbėkime be pykčio
Genovaitė ŠNUROVA
Mane kartais stebina aršiausio mano oponento Jeronimo nuotaikų kaita. Kartais jis toks, kad, pasak liaudies, nors prie žaizdos dėk, o kartais pasiruošęs visą pasaulį apversti aukštyn kojomis. Nelygu, kas jį sunervina, jaudina ir kas išveda iš pusiausvyros. Šį kartą irgi nebuvo labai linksmas, bet, vos pasibeldęs, nepuolė akių draskyti. Stebėtinai ramiu balsu pasakė norįs išsiaiškinti keletą dalykų. Pirmiausia, mobilusis laiškininkas. Bandžiau jam pasakyti, kad tai jau išsemta ir netgi labai pabodusi tema, bet tas jo nesulaikė. „Tu man pasakyk, – beveik be ironijos klausė, – ar mobilieji laiškininkai žmonėms padeda, ar atvirkščiai – apsunkina gyvenimą?“ Nesulaukęs mano atsakymo, monologą tęsė toliau: „Prisimeni, kaip gražiai buvo suokiama, kad tereikės tik panorėti ir atlėks pas tave į namus tas mobilusis, kad ir siuntas pristatys, ir iš tavęs paims. Visko prisakė. Prisimeni? O kaip yra iš tikrųjų? Kadangi dabar jie išnešioja ne tik spaudą ir pašto siuntas, bet ir pensijas, tai paskirtomis dienomis jas per paštą gaunantys pensininkai iš namų nė kojos nekelia. Neras namuose, ir gaudyk vėją laukuose… Na, gal kitą dieną atvažiuos, gal dar kitą… Tikimybių teorija gal suveiks. O štai nesitikintiems jokių siuntų – blogai.
Tęsinį skaitykite 2022 12 07 „Utenyje“
