Aktualijos

Knygų mugę
mėgstu nelabai

Rasa MILERYTĖ

Kasmetinė Vilniaus knygų mugė buvo triukšminga, pilna judesio ir žmonių. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet keturių dienų maratonas, kai vyksti ne į renginius ar nusipirkti knygų, o dirbti, išvargina. Visos dienos buvo tokios, kad, vieną sykį perėjus pagrindinę knygų salę, išnaudoji dienos energijos limitą. Tai nereiškia, kad rekomenduočiau mugės vengti, bet važiuojant į ją turėti griežtą planą, ką nori nuveikti, praverstų. Mugė prasidėjo ketvirtadienį, vasario 23-iąją. Pirmas dalykas, kuris įstrigo atminty, – tarp prekystalių su prezidentine palyda išdidžiai vaikštantis prezidentas Gitanas Nausėda. Panašu, kad jį labiau domino ne knygos, o 9–12 metų berniukai, iš visų pusių lėkę nusifotografuoti su Prezidentu arba paprašyti jo autografo. Tam tikra prasme prezidentas manęs neapleido visas mugės dienas. Mat vienas tikslų, kurį ten turėjau ne kaip dalyvė, o kaip lankytoja, – įsigyti žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“. Prie stendo, kuriame žurnalistai prekiavo šia knyga ir dalijo autografus, prasibrauti mėginau kelissyk. Pavyko iš kokio trečio ar ketvirto karto, vakare, prieš mugės pabaigą, kai lankytojai jau buvo pradėję skirstytis. Ko gero, „Pranešėjas ir Prezidentas“ buvo viena populiariausių knygų mugėje, mat prie stendo rikiavosi skaitytojų minios. Vėliau knygos autoriai pasidžiaugė, kad per keturias mugės dienas parduoti 3073 egzemplioriai. Tai džiugina, nes knygoje, remiantis patikimais šaltiniais, atskleidžiami prezidento G. Nausėdos atėjimas į valdžią ir valdymo užkulisiai. Knyga prasideda kaip intriguojantis detektyvas pasakojimu apie tai, kaip dar gerokai prieš rinkimus VSD gavo užsakymą savo kanalais patikrinti į G. Nausėdos komandą kviečiamus žmones, o vadinamasis Pranešėjas, svarbus VSD pareigūnas, daro išvadą, kad institucija savo turimas galias naudoja asmeninėms politikų (ir ne tik politikų) reikmėms. Šiaip jau ketvirtadienis buvo ganėtinai ramus, palyginus su kitomis mugės dienomis. Netgi buvo įmanoma prasibrauti pro žmonių jūrą. O penktadienį pavyko iš mugės ištrūkti. Su rašytoja iš Ukrainos Kateryna Jehoruškina važiavome pristatyti jos knygos vaikams „Mano priverstinės atostogos“ į dvi Grigiškių (Vilniaus r.) gimnazijas ir į Utenos A. ir M. Miškinių biblioteką. Pirmoje Grigiškių gimnazijoje į pristatymą atėjo kone šimtas vaikų. Antroje – devyni. Pristatyme Utenoje pasigedau Utenos menininkų ir politikų, užtat atėjo gražus būrys gimnazistų, kitų literatūrai ir Ukrainai neabejingų žmonių, ukrainiečių bendruomenės narių. Šeštadienį stengiausi nekišti nosies iš leidyklos „Slinktys“ stendo, mat žmonių judėjimas galėjo įsukti ir nunešti nežinia kur. Sako, seniai Vilniaus knygų mugėje buvo toks gausus šeštadienis. O dar kamščiai mieste. Bičiulis pasakojo: „Iš Ukmergės į Vilnių atvažiavau greičiau nei per Vilnių iki „Litexpo“ (šiuose parodų rūmuose ir vyksta mugė). Bet ir prie „Slinkčių“ stendo prisiklausiau įdomių dalykų. Štai ateina moteris su vaiku ir varto Anzelmo Matučio kūrybos rinktinę „Kas žmogiuko širdyje“. Varto ir sako: „Vaikai eilėraščių neskaito.“ Iš tiesų tai dar ir kaip skaito, jei tik mamos jų nenuteikia neskaityti. Ir tikrai – tos moters vaikas susidomi knyga ir prašo, kad mama nupirktų. Bet ji atrėžia: „Nepirksiu, vis tiek suplėšysi.“ Galvoju – o kas blogo nutiks, jei vaikas skaitydamas suplėšys? Juk knyga nėra kažkokia šventenybė, knygas reikia skaityti, o ne laikyti gražiose lentynose, ir natūralu, kad skaitant puslapiai gali ir plyšti, ir išsitepti. Ta pačia knyga susidomi ir kita mama, bet pavarčiusi sako: „Oi, ne, čia reikės daug skaityti.“ Bičiulis papasakoja apie Tomo Vaisetos ir Valdemaro Klumbio monografijos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ pristatymą. Sako, buvo pilna salė žmonių, netilpusieji būrėsi koridoriuje, kad tik išgirstų autorius. Norėjau įsigyti mugėje šią knygą, mat Utenos „Pegase“ nėra, tačiau kai sekmadienį, mugei besibaigiant, žmonėms išsiskirsčius, nuėjau prie leidėjo stendo, visi egzemplioriai jau buvo išpirkti. Na ir puiku – tai knyga, kurią tikrai verta pirkti ir skaityti. Vėliau kitas bičiulis pajuokauja: „Gal šios knygos fanai ir sukėlė spūstis Vilniuje?“ Kiek pamenu, įprasta, kad sekmadienis mugėje būna ramesnė diena – mažiau lankytojų. Palyginus su šeštadieniu, jų buvo tikrai mažiau, bet apskritai neįmanoma daugybė. Net pavydžiu tiems, kurie nesilankė knygų mugėje, – išvengėte nemalonaus stumdymosi alkūnėmis. Sekmadienį ir man pavyko dar šį tą nusipirkti. Viena knyga – Palmiros Galkontaitės ir Linos Švilpavičiūtės-Černiauskienės „Ištrūkusios iš pragaro“, kurioje publikuojamos 16 ukrainiečių moterų karo patirtys. Kita – Yevos Skaletskayos „Jūs nežinote, kas yra karas“. Tai dvylikametės ukrainietės Yevos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti Rusijai užpuolus Ukrainą. Paauglė iš Charkivo aprašo pirmųjų dienų siaubą, nežinią, baimę, o kartu ir drąsą, nepalaužiamą žmonių, ypač vaikų, valią, troškimą išlikti, liudyti tiesą ir nepasiduoti tiems, kurie juos jėga nori parklupdyti ir sunaikinti. Vis dėlto derėtų pasakyti, kad knygų mugė man nėra vieta, kur galima nusipirkti knygų. Visų pirma šis renginys vertingas dėl plačios įdomių renginių programos. Todėl kiek liūdna matyti, kad daugiau žmonių sutraukia ne renginiai, o prekybininkai. Žinoma, smagu dėl leidyklų, smagu, kad žmonėms toji mugė yra šventė.