Vytautas Kazela
Su Eglūnu Židoniu jau esame apie daug ką kalbėję: ir apie medžio drožybą, ir apie kolekcionavimą. Šį kartą mūsų pokalbio tema yra gamta. Kaip ji atsirado Eglūno gyvenime, kokią reikšmę ji turi? Kas verčia šiuolaikinį, ganėtinai užimtą žmogų klampoti per raistus, klaidžioti po miškus?
Nieko keisto čia nėra. Tėvas buvo girininkas, ir ne todėl, kad nieko daugiau nemokėjo, o todėl, kad tai buvo jo pašaukimas. Jam tai buvo labai svarbu, tai buvo jo gyvenimas. Pradėjo dirbti Labanoro regioniniame parke Laukagalio girininkijoje. Paskui – Serlediškio, Saldutiškio, Minčiagirio girininkijose. Ilgą laiką mes ir gyvenome Saldutiškyje, o Minčiagirio girininkijoje teko ir pačiam dirbti. Paprastu šakų genėtoju, priešgaisriniu sargu, eiguliu. Po vidurinės mokyklos mokslų man buvo per akis. Nors tėvai ir piktinosi, norėjo, kad stočiau į Dailės akademiją ar į miškininkystę. Įsivaizduok, ketverius metus važinėjau iš Saldutiškio į Utenos dailės mokyklą. Iš namų išeini po aštuntos ryte, o grįžti po devintos vakaro. Aš nuo vaikystės gyvenau miške. Saldutiškio girininkijos pastatas – miške, netoli raisto, o iki ežero gal kokie 400 metrų. O vasaros visos prabėgo netoli Labanoro, Vilkarių kaime gyvenusios močiutės vienkiemyje. Ten dviejų kilometrų spinduliu vienuolika ežeriukų. O Kanio, Minėlio, Arkliašūdžio raistai – mano vaikystė. Ten mes žaidėme. Ant liūnų mūsų žaidimų aikštelė buvo. Dabar žmonės gyvačių bijo, o mums tai kasdienybė buvo. Vartai šieną – gyvatė po pradalgiu guli, krauni šieną, užkabini šakėmis ir pakeli, o iš šieno gyvatė išslysta… Prie gyvačių ir žalčių aš seniai pripratęs. Ir dabar Stripeikiuose išeinu ryte iš savo trobos, o žaltys ant akmenų krūvos pirmuosiuose saulės spinduliuose šildosi…
Tęsinį skaitykite 2020 11 14 „Utenyje“
