Penktadienį pasiekė skaudi žinia iš Ukrainos. Veždamas minas į priešakines linijas kartu su tarnybos draugu ukrainiečiu žuvo pirmasis lietuvis Tadas Tumas. 1981 metais gimusio lietuvio gyvybę nusinešė rusų paleistas dronas. Suskaudo širdį išgirdus šią žinią. Atrodo karas priartėjo dar labiau. Nežinojau tada, kad Tadas Tumas mūsų kraštietis. Kad mokėsi ir baigė Dauniškio mokyklą. Kad Utenoje gyvena jo giminės. Be tėvo liko du mažamečiai vaikai, mylinti žmona. Buvusi Tado auklėtoja prisimena jį kaip tylų ir kuklų vaikiną. Kalbinau ir Tado klasiokę, dabar gyvenančią užsienyje. Tik geri ir gražūs žodžiai ir begalinis skausmas.
Būdamas keturiasdešimties Tadas įstojo VSAT Pasieniečių mokyklą. Nuotraukoje iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos archyvo užfiksuota akimirka iš praėjusių metų birželio pabaigoje VSAT Pasieniečių mokykloje vykusios ceremonijos. Ją baigusiam 38-os laidos kursantui Tadui Tumui mokyklos viršininkas Deividas Kaminskas įteikia vardinę dovaną – laikrodį. Tadas buvo pripažintas pačiu geriausiu šios laidos kursantu, o jų praėjusią vasarą pasieniečiais tapo net 115. Dauguma beveik metus besimokiusiųjų toje laidoje buvo kone dvigubai jaunesni už Tadą, kuris į Pasieniečių mokyklą įstojo jau sulaukęs 40-ies… Studijų metais Tadas pasižymėjo imlumu naujoms žinioms, mokėsi ypač gerai, buvo patriotiškai nusiteikęs.
Kaip rašoma VSAT pranešime, „Po mokslų jis buvo paskirtas tarnauti į sieną su Baltarusija saugančią Tribonių užkardą. Kolegiškas, nuoširdus, darbštus ir profesionalus – tokie ir panašūs apibūdinimai liko kartu su juo tarnavusių pasieniečių prisiminimuose.
Tačiau širdis Tadą šaukė ten, kur sunku, kur vyksta karas ir žūsta žmonės – į Ukrainą. Po beveik trijų mėnesių tarnybos pasienyje Tadas paliko VSAT. Paliko, nes nusprendė padėti šaliai, besiginančiai nuo Rusijos agresijos. Turėdamas reikiamų žinių ir įgūdžių, jis žinojo, kad gali ir privalo prisijungti prie Ukrainos karių.
Antrųjų agresoriaus invazijos į Ukrainą metinių išvakarėse Lietuvą pasiekė tragiška žinia – Tadas žuvo…
Nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą, artimuosius, visus, pažinojusius Tadą Tumą. Šviesus atminimas apie tave, Tadai, Ukrainos kary ir Lietuvos pasienieti, tegu neblėsta niekada…“
Kolegė Genovaitė Šnurova pasakojo, kad Vilniuje gyvenantis uteniškis skaudžiai išgyvena dėl gero draugo žūties, jis pasakojo, kad jų draugystė užsimezgė abiem vienu metu tarnaujant kariuomenėje ir trūko iki Tado žūties.
Užuojautą kario šeimai pareiškė ir Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Lietuva neteko savo šalies patrioto, Utena neteko šviesaus savo kraštiečio, šeima vyro ir tėvo. Žuvo jaunas žmogus, gynęs ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos laisvę. Aš, paprastas uteniškis, kreipiuosi į rajono savivaldybės vadovus, tarybos narius prašydamas deramai įvertinti šio jauno žmogaus, mūsų kraštiečio auką. Kas tai galėtų būti? Į galvą lenda įvairios mintys. Realiausia būtų, kad Laisvės skvere atsirastų paminklas Tadui Tumui ar bent jau atminimo lenta.
Vytautas Kaziela
