Birželio pradžios rytas redakcijoje prasidėjo pasiūlymais. Skambinusi moteris klausė, gal mes žinome žmogų, kuriam reikėtų ožkos su maža ožkyte. Netgi atvežtų. Prisipažinsiu, neradau tokio žmogaus. Visi, kuriems paskambinau, kratėsi šios dovanos. Vieni sakė, kad neturi galimybės šiam gyvulėliui žiemai pašaro paruošti, kiti baiminosi, kad nebus kam prižiūrėti, jei prireiktų atsigulti į ligoninę ir t. t. Tiesa, visi pripažino, kad ožkos pienas – labai sveikas produktas ir kad jį mielai pirktų iš ožkas auginančio žmogaus, bet patys šio mekenančio gyvulėlio auginti nepanoro – kam tos problemos.
Tepraėjus pusvalandžiui, paskambinusi moteris iš Utenos miesto klausė, gal kam reikėtų geros būklės virtuvės komplekto. Atiduotų veltui, nes neturi kur jo dėti, mat sau nusipirko prabangesnį. Patariau moteriai pasinaudoti užsienietiška patirtimi – išnešti nereikalingus baldus į lauką ir palikti prie šaligatvio – kam jų reikia, paprasčiausiai pasiims. Skambintoja suabejojo tokio pasiūlymo tikslingumu, nes, sakė, mūsų žmonės prie to nepratę. Be to, ar kas nors nesugalvos jos už tokį elgesį nubausti. Ką gali žinoti, kam kas šaus į galvą…
Tęsinį skaitykite 2019 07 17 „Utenyje“
