Vytautas Kazela
Buvo jau rudeniop. Rašymo nuovargis padarė savo – sunku prisiversti ir sėsti prie kompiuterio. Galva kaip girnos, žvyro pripiltos. Žinau, yra vienas vaistas – bent pusdieniui palikti nebaigtus darbus ir išvažiuoti. Kur? Ai, nesvarbu… Svarbu važiuoti lėtai kaimo keliukais ir dairytis aplink. Svarbu, kad kraštas būtų mažai gyvenamas ir kuo mažesnis eismas. Važiuoju Kauno keliu pro Leliūnus. Užplūsta prisiminimai. Štai vasarą ant senosios klebonijos sienos atidengėm atminimo lentą čia gimusiam Algimantui Baltakiui. Tada nebuvo dar nė pusės metų praėję nuo jo mirties. Į paminklinės lentos atidengimo iškilmes atvažiavo jo taip mylėta žmona Sigita. Net ir dabar, būdama garbaus amžiaus, – graži moteris. Neprarandanti savo vertę žinančios moters laikysenos. Negaliu sakyti, kad A. Baltakis man buvo vyresnysis draugas, bet tarp mūsų buvo kažkokie nepaaiškinamai šilti ir draugiški santykiai. Jis buvo tuomet redaktorius, kai svarbiausias literatūrinis žurnalas „Metai“ išspausdino pirmąją mano publikaciją. O pati pirmoji publikacija literatūrinėje spaudoje, žurnale „Nemunas“, buvo dar anksčiau. Tada Literatūros skyriaus redaktoriumi dirbo taip pat jau šviesaus atminimo Robertas Keturakis. Kažin ar dabar susitinkate danguose? Ar pakalbate apie literatūrą, apie poeziją? Tai štai. Nei dideli draugai buvome, nei dažnai susitikdavome. Paskutinį kartą gal per Antano Miškinio premijos teikimą Juknėnuose. Tau ji buvo skirta už „Antakalnio elegijas“. Apsikabinai tada per pečius ir valiūkiškai į ausį pašnabždėjai: „Žinok, tu esi geriausias Utenos poetas. Tik niekam nesakyk, o tai Petras supyks!“
Tęsinį skaitykite 2023 01 04 „Utenyje“
