Ateina laikas kai turi peržiūrėti savo aruodus. Per 40 rašytojavimo ir darbo žiniasklaidoje metų juose susikaupė nemažai visko: eseistikos ir publicistikos, publikuotų ir nepublikuotų darbų. Esu išleidęs 3 publicistikos ir eseistikos knygas. “. 2003 m. išėjo publicistikos knygą apie Utenos krašto žmones „Kelias namo”, 2018 metais pasirodė eseistikos knyga „Paskutinis argumentas“, 2023 m. – dokumentinės eseistikos knygą „Kartu iki pergalės“.
Jau seniai vis pagalvodavau, kad reikėtų sudaryti ir išleisti pokalbių su meno kūrėjais knygą. Surinkti tai kas liko išsibarstę periodikos puslapiuose. Tai kas negiliai tačiau vis tiek palaidota. Knygos gyvena kitokį ir kur kas ilgesnį gyvenimą.
Pradėjęs sudarinėti šią knygą supratau, kad ją reikės papildyti naujais rašiniais – akiratyje atsirado žmonių be kurių neįsivaizduoju šios knygos. Šiandien publikuojamas rašinys- vienas iš jų.
Kodėl menininkai? Jie pirmieji pajaučia mūsų gyvenime vykstančius procesus. Jie jautriau reaguoja į tai, ko kiti žmonės ir nepastebi. Šioje knygoje yra kelios svarbiausios temos. Tai pokalbiai ne tik apie kūrybą ir gyvenimą, bet ir apie gamtą, dvasinę ekologiją, tautos istoriją. Jau trijų mano pokalbininkų nebėra gyvųjų tarpe. Laikui bėgant jų vis daugės. Ši knyga yra tarsi mažytis paminklas jiems. Išėjusiems, bet likusiems.
Didelė padėka LATGAI skyrusiai dalinį finansavimą knygos leidybai. P.s. galiausiai apsisprendžiau, kad knyga vadinsis „Juodojo strazdo burtai“.
Žmogus, ateities kartoms išsaugojęs Utenos miesto simbolį
Nors Griūčių kaimas tik šeši kilometrai nuo Utenos, tačiau iš uteniškių jį gal nedaug kas žino, nedaugelis čia yra lankęsis. O kaimas tikrai unikalus. Čia tokios kalvos, kokių Lietuvoje nedaug kur rasi. Griūčių kaimas seniau buvo vadinamas Paversmių kaimu. Archeologinės ekspedicijos metu 1985 m. kaime rastas XV a. senkapis. Prie kaimo yra senosios kapinaitės. Prie jų į vieną vietą susibėga penki keliai. Čia palaidota Kryželių dvaro ponia Emilija Krzycka (1827–1860).
Su šio kaimo gyventoju Gintautu Araminu susipažinau tik 2025 metų liepos 26 dieną, kai po restauracijos buvo atšventintas Griūčių kaimo kryžius. Kiti jį vadina senojo Aukštaitijos dievdirbio Antano Deveikio vardu. Nors iš tikrųjų šį kryžių pastatė Griūčių kaimo gyventojas Juozapas Katinas. Iš ąžuolo jį padirbo tauragniškis Markevičius, o dievdirbys Antanas Deveikis išdrožė Marijos ir Nukryžiuotojo skulptūrėles. 1976 m. kryžius įrašytas į dailės objektų sąrašą. Ypač įdomios kryžiaus skulptūrėlės: šv. Marija, apsigobusi paprasta skarele, pavargusiu kaimo moters veidu; Nukryžiuotasis – griežtų veido bruožų.
Kryžiui irstant jis perkeltas į Griūčių kaimo senąsias kapines. Kryžiaus kopiją sukūrė nagingi uteniškiai A. Petrošius, A. Seibutis, E. Židonis, O. Šumskus. 1989 m. Griūčių k. senojo kryžiaus vietoje pastatyta kopija. Kaip prisimena tautodailininkas Eglūnas Židonis: „Tai buvo pirmasis mūsų atstatytas kryžius. Darbas sunkus ir kruopštus. Buvo likę kryžiaus liekanų, nuotraukų. Viską su slankmačiu matavom. Ornamentai labai įdomūs, be viso kito, per visą perimetrą eina pusapvaliu kaltu išskobtas griovelis. Jį padaryti labai sunku. Kryžius nebuvo nugriautas. Nors ir labai apgailėtinos būklės, bet mums pavyko jį atkurti. Senieji pakelių kryžiai buvo 6 metrų aukščio, o Griūčių kryžiaus aukštis penki su puse metro.“
Vėl bėgo metai. Klimato veikiamas kryžius vis nyko. Kaimo žmonės vis pakalbėdavo, kad reikėtų kryžių bent jau perdažyti. Kol vieną dieną jo ėmėsi šviesus kaimo žmogus Gintautas Araminas. Mano pakalbintas meistras sakė, kad jo giminė Griūčių kaime viena seniausių. Sako, jis pats priskaičiavo dvylika giminės kartų. Beveik trisdešimt metų Lietuvos kariuomenei atidavęs Gintautas Araminas sako, kad reikėjo didelės drąsos imtis šio darbo. O jeigu nepavyks? Kaip paskui žmonėms į akis pažiūrėsi? „Aš kasdien po kelis kartus pravažiuodavau pro kryžių. Mačiau, kaip jis nyko. Norėjosi kažkaip išgelbėti šį istorijos ir meno paminklą, todėl ir nusprendžiau savo lėšomis ir savo rankomis tai padaryti. Galvojau, kad užteks tik nudažyti, bet kai užlipau ant kopėčių, pamačiau tikrąją jo būklę. Ornamentai lyg ant voratinklio siūlų laikėsi. Stipriai pažeista buvo ir kryžma. Ornamentai vos prisilietus byrėjo. Beveik metų laiko prireikė. Matavau, brėžinius dariau ir taip po truputį atkūrinėjau“. O žmonės padėjo kas kuo galėjo. Julius Leika auginantis dvynukus, vis talkino, todėl tvarkytis su berniukais teko jo žmonai. O Griūčių kryžius vos ne kaimo centre išstovėjo visą sovietmetį ir nebuvo nugriautas. Jis buvo apaugęs alyvom ir kitais krūmynais, todėl ir neužkliuvo. Negi traktorių į kaimo vidurį varysi, žmones piktinsi? Tai jį ir išgelbėjo. Vis dėl to šimtametis kryžius vieną dieną griuvo. Gerai, kad griuvo ne į kelio pusę, o į priešingą. Nugriuvo į krūmus ir du tris metus ten pragulėjo. Buvo Sąjūdžio laikai – kolūkio valdžia norėdama žmonėms įtikti nutarė atstatyti kryžių, pasamdė meistrus. Nukirto ąžuolą ir atvežė. Apžiūrėjus nuvirtusį kryžių, jis buvo sutrumpintas ir pastatytas kaimo kapinaitėse. Dar ir dabar jis ten stovi. O kopija apie 1989 metus buvo pastatyta senojo kryžiaus vietoje. Yra dar vienas įdomus dalykas – Los Andžele, Bernardo Brazdžionio kiemelyje prie bažnyčios, 1990 metais buvo pastatyta dar viena Griūčių kaimo kryžiaus kopija…
Į kryžiaus atšventinimo iškilmę sugužėjo tiek daug žmonių, kad net kaimo senbuviai stebėjosi: šita vieta tiek žmonių dar nėra mačiusi! Kryžių atšventino Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas Algis Neverauskas. Jis ne tik atšventino kryžių, bet ir tarė prasmingus padėkos žodžius Gintautui Araminui, visiems jam talkinusiems ir čia susirinkusiems žmonėms. Tarp susirinkusių buvo ir nemažai mažųjų griūtiškių, ir gyvenimo šimtmetį bebaigiančių kaimo senbuvių.
Nežinau, ką galvojo tada Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas A. Neverauskas žiūrėdamas į visu gražumu atgimusį kryžių. Neklausiau. Bet į iškilmę kunigas atvyko prislėgtas nelengvos naštos – visai neseniai nuo Utenos senosios bažnyčios stogo buvo nukelta avarinės būklės „Trimituojančio angelo“ skulptūra. Restauratoriai įvertinę skulptūros būklę užsiprašė tokių pinigų, kokie net miesto parapijai būtų buvę per sunki našta. Mačiau, kad klebonas ilgai kalbino meistrą. Bet turbūt mintis pasiūlyti meistrui imtis „Trimituojančio angelo“ restauravimo nekilo spontaniškai, o tik viską ilgai stebėjus, įvertinus, apmąsčius.
Praėjus daugiau nei pusmečiui, snieguotą vasario pabaigos popietę sėdime su Gintautu Araminu ir kalbamės.
Kaip klebonas jums pasiūlė imtis šio nepaprastai atsakingo darbo? Ar ilgai teko jus įkalbinėti?
Po kryžiaus atšventinimo kaimas susirinko mano sodyboje pabendrauti. Žiūriu, klebonas toks susimąstęs. Paskui priėjo prie manęs ir sako: o tu nesiimtum sutvarkyti mūsų arkangelo skulptūrą? Man likę plaukai ant galvos atsistojo. Taip jau atsitiko, kad tą dieną, kai skulptūrą nukėlė nuo bažnyčios stogo, ėjau pro šalį ir užėjau pasižiūrėti, kaip ji atrodo. Skulptūros būklė buvo tikrai nepavydėtina. Labai sunykusi viršutinė dalis… Bet mes visada priklausėm šitai parapijai. Nors iki mūsų kaimo nuo senosios Utenos bažnyčios keli kilometrai, bet, kai varpas kviesdavo į mišias, visada girdėdavome. Anksčiau varpai garsiau skambėjo, paskui tik juos pritildė. Matydavau, kaip skambant varpui net vyrai suklusdavo, nutildavo. Sakydavo, kad baisiausia būtų išgirsti arkangelo trimitą. Štai šis pasiūlymas man ir buvo kaip arkangelo trimitas. Aš niekada ir nebūčiau pagalvojęs, kad šitas angelas kada nors nutūps mano kieme. Labai netikėtas pasiūlymas buvo. O kas beliko? Sutikau. Ir po kelių dienų angelas jau buvo mano kieme. Apžiūrėjus kruopščiau ir iš arčiau pasirodė, kad jis dar blogesnės būklės nei atrodė. Pats angelas ąžuolinis, sparnai ir trimitas iš skardos. Jis jau ne kartą restauruotas. Gal ir nenukeliant nuo stogo. Netikiu, kad Deveikis jo sparnus iš skardos padarė. Iš vaikystės man ateina truputį kitoks vaizdas. Sparnai galėjo būti iš lentučių arba skiedrų.
O pati skulptūra labai nukentėjusi?
Sako, kad beveik 90 procentų sunykęs, ir aš su tuo beveik sutinku. Buvau davęs pažadą sutvarkyti iki Vėlinių. Dirbau dieną ir naktį, bet pažadą ištesėjau. O tu žinai, kad jo nekels ant bažnyčios stogo? Ten pastatys plastmasinį angelą, o šis, originalas, atsidurs bažnyčios šventoriuje statomoje koplytėlėje. Va, dėl tos koplytėlės viskas ir vėluoja. Koplytėlė nedidelė, kad tik angelas joje tilptų. Tokios buvo paveldosaugininkų sąlygos.
Vis dėlto man knieti, kad papasakotum apie patį restauracijos procesą…
Galvojau, kad bus darbelio, bet kad tiek negalvojau. Mano žentas patyręs statybininkas, užsieniuose dirbęs, apėjo skulptūrą, krumpliais pabarškino ir susiėmė už galvos. Viskas laikėsi, galima sakyti, ant dažų sluoksnio. Vairuotojas, kuris man jį atvežė, sakė bijojęs, kad vežant nesubyrėtų…. Galvojau, kad reikės tik sutvirtinti, bet žiūriu, kad nėra nei ką nei prie ko tvirtinti – kaklas visai supuvęs. Ranka , trimitas… Vaikai man tiesiai šviesiai sakė, kad pražilsiu, o aš sakau, kad jau per vėlu. Jis jau mano kieme. Sako, kad nebėra čia iš ko daryti, o aš sakau, kad rasim iš ko. Jie nežinojo ką buvau sugalvojęs. Visą išardžiau. Klebonas skyrė lėšų. Pirkau pačius tvirčiausius klijus, tuos, kurie ir po vandeniu laiko. Tokiais klijais Utenoje neprekiauja. Įsivaizduok, angelas tiek orų veikiamas stovėjo, viduje tiek sutrūnijęs, kad galėjai saujomis kabint. Išsėmiau viską. Maišiau labai smulkias drožles su dažais ir klijais. Prieš tai tą likusį kiautą reikėjo impregnuoti ir išdžiovinti. Paskui pyliau tuos savo drožlių ir klijų mišinius į vidų, į visas ertmes.
Bet, manau, kad ne čia sunkiausia buvo?
Tikrai ne. Aš viską nuo pradžios iki pabaigos fotografavau. Dar paprašiau klebono ankstesnių skulptūros nuotraukų. Pirmoji nuotrauka daryta dar prieš karą, antrą kartą – 1945, trečią – 1975 metais. Bet senos nuotraukos buvo labai prastos kokybės – tik kontūrai. Vėliau darytos geresnės, nes jau buvo galima pritraukti ir nufotografuoti iš arčiau. Tiek mano, kiek kitų darytos nuotraukos man labai pagelbėjo, kai reikėjo išardytą angelą surinkt. Dėlioji tas nuolaužas, dėlioji, taikai taikai…
Sunkiausia buvo atkurti veidą?
Ne. Veidas, nors ir nukentėjęs, bet išlikęs. Jį tik sutvarkyti reikėjo. Jei veidas nebūtų išlikęs, vis tiek būčiau padaręs, bet būtų buvę sunkiau ir užtrukę ilgiau. Visai nebuvo likę šukuosenos ir kaklo. Pečiai ir romėnų kario uniforma taip pat išliko. Štai čia ir prasideda įdomūs dalykai. Yra trys galingi arkangelai – Mykolas, Gabrielius ir Rapolas. Mykolas yra karys, dažniausiai vaizduojamas su ietimi. Gabrielius – nešantis Dievo žinią, todėl vaizduojamas su trimitu. Rapolas yra išminčius, vaizduojamas su knyga. Kai aš ardžiau skulptūrą, vis galvojau, kad čia kažkas ne taip. Apsiaustas – romėnų kario, trimitas ir išminties knyga! Galima teigti, kad visi trys sutalpinti vienoje skulptūroje. Nors bažnyčios knygose visur skulptūra vadinama arkangelo Mykolo skulptūra. Tėvai šią skulptūrą vadindavo ne Mykolu, o Gabrieliumi, nes jis su trimitu. Suprantu, jeigu Mykolas – tai gali būti su uniforma ir ietimi, o jis su trimitu ir išminties knyga. Arkangelas Mykolas stovi Kuktiškėse, aikštėje priešais bažnyčią. Ten jis tikras. Aišku, tai nieko nekeičia. Dar vienas netikėtas radinys – trys gintaro gabaliukai. Nežinau, kur jie buvo įmontuoti, bet aš juos radau trūnėsiuose maždaug krūtinės lygyje. Aišku, Deveikis tokių dalykų neturėjo. Jam kažkas tuos gintarus davė ir paprašė įdėti. O gintaro paskirtis – saugoti nuo piktų dvasių. Aš juos taip pat įmontavau į skulptūros galvą.
Minėjote, kad sutvarkius skulptūros kūną prasidėjo skulptoriaus darbas. Ką turėjote mintyse?
Reikėjo rasti pagrindą, nuo kurio galima pradėti viską formuoti, jungti. Viena koja buvo labai nukentėjusi, kita mažiau. Pradėjau nuo juosmens. Dėjau armatūras į vidų ir pyliau mišinius. Tai rankai, kuri laiko knygą, daug jėgos nereikia, o štai ta, kurioje trimitas, turi būti tvirta. Trimitas pakankamai sunkus, skardinis, pilnaviduris. Ir jis negali būti žemyn nuleistas, o šiek tiek pakeltas. Radęs pagrindą kilau aukštyn. Kai viskas išdžiūvo aš jau turėjau prie ko tvirtinti rankas. Rankas reikėjo perdaryti. Dėjau sriegiuotą metalinį strypą, kad sujungčiau abi rankas. Reikėjo geometriją peties, alkūnės, riešo suvesti. Sureguliavau kampus, suvedžiau geometriją, trimito pakėlimą. Sprendimai buvo surasti ne per vieną naktį. Kai jis stovėjo virš įėjimo į bažnyčią ant briaunos, buvo sureguliuota taip, kad jo neverstų į priekį. Visgi 300 kilogramų, o ūgis 235 cm, amžius 120 metų. Dėl to ir sparnų grožio nebuvo, nes jie buvo suglausti. Gavęs palaiminimą praskleidžiau sparnus. Dabar daug gražiau, nes sparnai ne suglausti už nugaros, o praskleisti – lyg pasiruošę skrydžiui.
Šioje vietoje ir palikime „Trimituojantį angelą“ ramybėje, ir grįžkime prie jūsų. Iš kur visa tai? Ar giminėje buvo į menus linkusių?
Iš mamos pusės buvo medžio drožėjas ir tapytojas Juozas Rudėnas, o štai iš tėtės – visi muzikantai. Netgi mano dukra grojo. Tiesa, Antanas Araminas bažnyčias statė. Iš tėvo ir motinos pusės turėjau gal 11 dėdžių ir tetų. Gali įsivaizduoti, kiek pusbrolių ir pusseserių turėjau ir turiu? Ir žinai, kuo tikrai didžiuojuosi? Kad giminėje nebuvo nė vieno komunisto. Mano tėtis tik 1947 metais iš bunkerio išlindo. Su juo kartu ir partizanų būrio vadas Straižys slapstėsi.
Vytautas Kaziela
