Kalbinti Joną Vaiškūną būtų derėję pernai pavasarį, kovo 6-ąją. Kartu su bundančia gamta sveikinti ir su gyvenimo sukaktimi, arba įpusėjus rudeniui, kai jis, o ir dar penketas kitų, buvo pasiūlytas pretendentu į Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją. Bet mano pernykščiai užrašai byloja, kad tądien būta minusinės temperatūros ir atšaukti visi renginiai… O ir premija paskirta kitam. Tačiau pokalbis su įdomiu ir turinčiu ką pasakyti žmogumi, manau, niekada nebūna pavėluotas.
Neplanavau kalbėti ir apie karą. Apie jokį karą… Bet Vaiškūnas ilgai kaupėsi atsakymams į mano klausimus, o kai susikaupė, karas Ukrainoje tapo šiurpios realybės aktualija. „Ukraina kariauja teisingai, ne tik proto, raumenų, geležies, bet ir atjautos, doros, sielos ir dvasios ginklais, – sako Jonas su jam būdingu emocionalumu, – ir visiems mums – Europai, Pasauliui – didvyriškomis savo kovo kovomis šaukte šaukia – atsibuskite, atsipeikėkite – Dievas mūsų pusėje! O kieno pusėje jūs?“
Tęsinį skaitykite 2022 04 02 „Utenyje“
