Genovaitė ŠNUROVA. Kai didžiojo mano oponento Jeronimo niekas nesunervina, tai jo neprisišauksi netgi tada, jei pagalbos verkiant reikėtų. Kur jis dingsta, niekaip nesugebu išsiaiškinti. Nepasakoja pats nieko. Netgi kankinamas tikriausiai nepasisakytų. Užtat jei tik kas „užmina ant nuospaudos“, kaipmat prisistato. Ir kalba visada pakeltu tonu, ir tokius argumentus žeria, lyg būtų pačios aukščiausios kategorijos teisininkas. Aš jau įpratau su juo nesiginčyti, nes tai beviltiškas reikalas – vis tiek bus jo viršus. Jau geriau patylėti, nes tada greičiau baigia savo isterijas.
Šį kartą Jeronimas irgi buvo įsiaudrinęs, bet, palyginti su kitais kartais, – gerokai ramesnis. Tai ir šį kartą jis tikrai savo būdui neįprastai ramiai štai ką išdėstė: „Karantinas ir visokiausi draudimai pasitarnavo, kad daug daugiau laiko skiriu savišvietai. Skaitau internetinius laikraščius, spaudos apžvalgas, visokiausius interviu, dabar ypač dažnai socialiniuose tinkluose platinamas naujienas, pokalbius apie sunkiai gyvenančius, mažas pajamas gaunančius žmones, apie didelį nedarbo lygį, apie socialines išmokas ir pragyvenimo šaltinius. Manęs nebestebina, kad nemažai darbingo amžiaus vyrų ir moterų net negalvoja ieškoti darbo, kad laukia tik pašalpų, maisto paketų, skuba į labdaringas valgyklas ir t. t. Mano išvada tokia – per gera mūsų valstybė, oi, per gera. Išsiugdė tokį skaičių tinginių, tiek daug žmonių, kurie visokiausiais būdais stengiasi nedirbti, kad nei ką galvoti, nei ką besakyti. Reikia pavyzdžių? Prašom… (Tęsinys 2021 05 08 laikraštyje)
