Genovaitė ŠNUROVA. Didysis mano oponentas Jeronimas ilgam buvo dingęs. Nesusitikdavome. Gal jis buvo kažkur nuo viruso pasislėpęs, gal labai sąžiningai vykdė visus karantino reikalavimus. Žodžiu, nežinau. O štai vakar susitikome. Labai netikėtai ir neįprastoje susitikimų vietoje. Aš net pasisveikinti nespėjau, kai jis greitakalbe (taip, kaip visada) tiesiog rėkte išrėkė, kad karantinas esą labai geras daiktas. Norėjau paklausti, kodėl jis taip galvoja, bet vėlgi net išsižioti nespėjau. „Mirė mano jaunesnis brolis, – pradėjo pasakoti Jeronimas. – Žinai, kaip gerai, kad į šermenis ir laidotuves tegalėjo ateiti tik iki 10 žmonių. Mūsų beveik tiek ir buvo (motina, dvi seserys su vyrais, velionio dukra, sūnus su žmona ir aš). Žodžiu, nė vienas svetimas negalėjo prasmukti į šarvojimo patalpą. Dėl to mes (tikrai ne dėl mirties, o dėl to, kad pašaliniai negalėjo ateiti) labai džiaugėmės. Nereikėjo klausytis visokiausių apkalbų, atėjusiųjų tarpusavio pokalbių apie jų pačių reikalus, konfliktus ir kt. (Tęsinys 2021 01 09 laikraštyje)
Ketvirtadienis, 06 spalio, 2022
Aktuali informacija Utenos miesto bei rajono gyventojams
