Genovaitė ŠNUROVA. Utenos regioninio profesinio mokymo centro projektų vadovė Nijolė Gailešienė papasakojo ir apie tai, jog „Erasmus+“ projektas – viena motyvacijų moksleiviams rinktis mokymąsi šiame centre.
„Mes nuolat vykdome „Erasmus+“ projektus, esame akredituoti, turėjome vadinamąją chartiją ir galėjome į užsienio šalis praktikai išsiųsti tiek moksleivių, kiek norėjome. Netgi pandeminiu laikotarpiu. Už veiklą to laikotarpio metu gavome net Švietimo mainų paramos fondo padėką už ryžtą ir drąsą. Svarbiausia, nė vienas moksleivis, atlikęs praktiką kažkurioje užsienio valstybėje, grįžo neužsikrėtęs dabar mus visus bauginančia liga. Kai tik pandemijos bangos kažkurioje užsienio šalyje nustoja siausti, tai iškart ir važiuojam. Nepriėmė Malta – važiavom į Kiprą, nepriėmė Italija – važiavom į Austriją ir t. t.
Žodžiu, keitėm partnerius įvairiausiais būdais, stengėmės, kad mūsų mokiniai kuo daugiau pasaulio pamatytų, padirbėtų prestižiniuose restoranuose, viešbučiuose. O ir moksleiviai norėjo važiuoti, nes buvo užsisėdėję namuose, ilgą laiką mokėsi nuotoliniu būdu. Pandemijos laikotarpiu mūsų centro mokiniai ir juos lydintys mokytojai buvo Maltoje, Kipre, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje. Šiose šalyse stažavosi per 80 mokinių ir 16 profesijos mokytojų bei administracijos darbuotojų.
Šių metų birželio–rugsėjo mėnesiais mes į stažuotes išsiuntėme apie 40 moksleivių. Suprantama, juos lydėjo mokytojai. Trys grupės buvo Italijoje, šiuo metu viena grupė yra Maltoje. Į praktikas važiuoja būsimi virėjai, konditeriai, apdailininkai, statybininkai, automechanikai, viešbučių darbuotojai ir kt.
Ir kodėl gi nepasinaudoti tokia galimybe? Ir praktinių įgūdžių bagažas pilnėja, ir laisvalaikio programa sudaryta, ir gyvenimas, maitinimas nekainuoja, ir dar dienpinigiai mokami. Tai ar gali būtų geriau? Išvykstant tereikia turėti asmens dokumentus ir keliaujantiems reikalingus dokumentus, susijusius su pandemija.
Pas mus retai stoja mokytis verslininkų, pasiturinčiai gyvenančių tėvų vaikai. Dažniausiai mūsų mokiniai yra iš materialiai silpniau gyvenančių šeimų. Na, tokių, kurių finansinės galimybės yra labai ribotos, todėl vaikai ne tik neskridę lėktuvu, neplaukę laivais, bet neretai ir prie jūros nebuvę, ir Vilniuje nesilankę. Keisčiausia, kad nuvykę į užsienio šalį jie kartais nenori pasinaudoti būtent jiems suplanuota laisvalaikio programa. Ne tik pavaikščioti po miestą, apžiūrėti salų, kuriose jie lankosi, grožybes, susipažinti su konkrečios šalies kultūra, muziejais, bet ir laivais paplaukioti. Man labai gaila tokių moksleivių, nes kažin ar kada nors gyvenime turės tokią galimybę.
Dabar šeši vaikai su spec. poreikiais ir du lydintys mokytojai skris į Tenerifę. Ten moksleiviai dirbs restoranuose pagalbiniais darbininkais. Žinoma, ir jiems bus organizuota laisvalaikio programa. Tikiuosi, kad jie tikrai neatsisakys galimybės pamatyti, kaip gyvena žmonės šioje saloje, į kurią nuvykti daugelis svajoja.“
Nijolės Gailešienės archyvo nuotr.
