Genovaitė Šnurova
Tokią dieną, kai niekaip nesupranti, ar dar neišbrėško, ar jau vakarėja, tyliai pasibeldė Jeronimas. Net nustebau, nes amžinasis mano oponentas beveik visada ateina triukšmingai, rėkte išrėkia savo nuomonę arba ilgai brandintas mintis ir neatsisveikinęs išeina. Žinokis. Įpratau prie jo tokio, kitaip sakant, sunkiai prognozuojamo, tai seniai jo elgesiu ir charakterio subtilybėmis nebesistebiu. Užtat kai pasielgia kažkaip neįprastai, susimąstau. Na, taip, kaip šį kartą. Atėjo, pasak mano kaimynės, kaip šilta vilna, stovi prie durų ir tyli. Supratusi, kad jis pirmas neprabils, o reikalas, sprendžiant iš jo nusiteikimo, rimtas, pasiūliau sėstis.
Tęsinį skaitykite 2023 02 01 „Utenyje“