Rasa MILERYTĖ
15 metų autobusą vairuojantis Antanas Mališauskas, paklaustas, ar šis darbas nėra monotoniškas, sako, kad sėdint prie vairo nėra laiko apie tai galvoti. Darbo dieną 5 valandą ryto, o kartais ir anksčiau pradedantis vyras juokiasi: nemažai daliai jaunų žmonių atsikelti tokiu metu būtų sudėtinga. Šiandien jis vairuoja Utenos gatvėmis riedančius autobusus, bet po karantino, tikisi, vėl važinės į kaimus. A. Mališauskas sako, kad šiandien turi viską, ko reikia, gal galėtų jaustis laimingas, o paklausus apie gyvenimo siekį trumpai pagalvoja ir atsako tai, kas puikiai tinka tokį darbą dirbančiam žmogui: „Tik pirmyn.“
Visada traukė technika
Baigęs mokyklą A. Mališauskas, kurį jau paauglystėje pradėjo dominti technika, pasirinko lengvųjų automobilių šaltkalvio profesiją. Neslepia, kad įstoti į Vilniaus 33-iąją profesinę technikos mokyklą nebuvo lengva. Konkursą įveikti padėjo sportiniai ir… muzikiniai sugebėjimai. „Mokykloje poprasčiai mokiausi, būčiau gal ir neįstojęs, bet Utenoje lankiau sporto mokyklą, o profesinėje buvo orientacinio sporto būrelis, gal dėl to įveikiau atranką. Dar, sako, choras yra, dainuosi? Tai ir dainavau“, – juokiasi pašnekovas.
Kaimo vaiko technikos darbai negąsdino: vaikystėje teko patirti, ką reiškia sunkus darbas: ir šieną dalgiu pjauti teko, ir pradalges sklaidyti. „Būdavo, ketvirtą ryto grįžti iš šokių, o penktą jau šieno pjaut“, – pamena Antanas.
Visgi automobilių šaltkalvio mokslų norint vairuoti autobusą neužteko. Būdamas 23-ejų vyras pradėjo lankyti Utenos autobusų parko organizuotus mokymus, skirtus vairuotojams ruošti. Mokslai buvo rimti – pusmetis kasdien po aštuonias valandas. Reikėjo ne tik mokėti vairuoti, bet ir įgyti teorinių žinių, perprasti techninius autobuso dalykus.
Įgytos žinios nenuėjo veltui: vienu metu A. Mališauskas padėdavo Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavusiai dukrai atlikti užduotis, o vėliau pasitarnavo vienam iš didesnių gyvenimo projektų.
Baigęs mokslus pašnekovas įsidarbino Utenos autobusų parke, bet čia dirbo neilgai. Nors alga, kaip sako, buvo gera, teko ieškotis tokio darbo, kur būtų suteikta gyvenamoji vieta. Įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju – veždavo rąstus ir įvairius siuntinius į Lenkiją, Slovakiją. O po kurio laiko vėl grįžo į Utenos autobusų parką ir autobusus vairuoja jau 15 metų.
Tęsinį skaitykite 2021 03 17 „Utenyje“
