Genovaitė ŠNUROVA
Kraštiečių šventė Kuktiškėse, keletą dešimtmečių švęsta per Jonines, šį kartą dėl užsitęsusio karantino buvo nukelta į Žolinę – kai atsisveikinama su vasara, gėlėmis ir želmenimis. Kadangi tokiu metų laiku didieji vasaros darbai paprastai jau būna baigti, duona iš naujojo derliaus iškepta,o vasaros grožis jau derina rudens spalvų paletę, būtina visiems susirinkti draugėn, nes buvo tikima, jog kas tą dieną neateis kartu švęsti, tas bus neturtingas. Taigi žmonės, susirišę pačių spalvingiausių gėlių puokšteles, į jas įkomponavę daržo gėrybių, pirmiausia, žinoma, skubėdavo į bažnyčią, o pasimeldę, padėkoję Aukščiausiajam už sveikatą ir gėrybes, burdavosi į grupeles pagal giminystės susisaistymus ar bičiulystės dėsnius ir švęsdavo.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė buvo sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo švente. Žolinę Utenos rajone šventė, žinoma, ne vien kuktiškiečiai, bet būtent tik čia po šv. Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje buvo atidengta ir, žinoma, pašventinta atminimo lenta 1919–1920 metų Lietuvos valstybės kūrėjams-savanoriams (25 asmenims) ir dviem Vyčio Kryžiaus kavalieriams: Pranui Dauniui, gimusiam Kuktiškių seniūnijos Paneveržio kaime, kovose netekusiam regėjimo, vėliau pritaikiusio Brailio raštą Lietuvos akliesiems, iki gyvenimo pabaigos gyvenusiam Kaune, ir Vladui Kasperavičiui, gimusiam Pakruojo rajone, ne vieną dešimtmetį dirbusiam Kuktiškėse medicinos felčeriu, į karą išjojusiam ant tėvo žirgo. Palaidotas Kuktiškių kapinėse. Jo sūnų daugelis uteniškių, be abejo, dar prisimena – tai buvusio Utenos politechnikumo direktorius irgi Vladas Kasperavičius, o jo sūnus, savanorio anūkas, Romualdas Kasperavičius buvo atvykęs į šventę. Atminimo lentą pašventino kunigas Jurgis Kazlauskas. Džiugu buvo matyti į iškilmes atvykusius šaulius iš Utenos: uniformuoti vyrai ir moterys su vėliavomis suteikė šventei iškilmingumo.
Tęsinį skaitykite 2020 08 22 „Utenyje“