Aktualijos

Aštuoniasdešimt metų liepsnojanti žaizda, arba atminties neištremsi

Rasa MILERYTĖ. Birželio mėnuo žymi vienus skaudžiausių įvykių mūsų istorijoje. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 17 500 žmonių. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 300 tūkstančius žmonių, apie 28 tūkstančius iš jų žuvo. Žiauri, žudanti, žmogiškumui nusikalstama Sovietų Sąjungos sistema neaplenkė nieko – į tremtį gyvuliniais vagonais buvo vežami ir uteniškiai. 1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, iš Utenos rajono ištremta apie 500 žmonių. Antrosios okupacijos metu, 1944–1953 m., išvežta apie 2600 uteniškių.
Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta juoduoju birželiu. Birželio 15-oji – diena, kai Lietuva buvo okupuota – paskelbta Okupacijos ir genocido diena, o birželio 14-oji, masinių trėmimų pradžią žyminti diena, – Gedulo ir vilties diena. Šiemet minime 80-ąsias tremties metines.
Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.


Apie sunkų tremtinių likimą, nepakeliamas gyvenimo sąlygas, protu nesuvokiamus fizinius darbus, mirtis nuo bado ir ligų, ribines patirtis liudija po nepriklausomybės atgavimo pradėti leisti tremtinių prisiminimai. Bene ryškiausias toks dokumentinis liudijimas – Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“:
„Dairausi ir man darosi šiurpu. Aplink tundra, tundra, nuoga tundra, jokio augalėlio, samanomis apklota tundra – kiek akis neša. Tolumoj matau lyg kalniuką ir kryžius. Pasirodo, tai suomių kapai. Juos atvežė prieš dvi savaites, o jie nusilpę nuo Leningrado blokados, apsikrėtę šiltine, išbadėję – miršta. Man visai klaiku pasidarė. Jaučiu, kad čia bus mirties „zavodas“, o ne ribzavodas.“ (p. 37)
D. Grinkevičiūtė su tėvais į Sibirą ištremta, kai jai buvo keturiolika metų. Badas, šaltis, utėlės, skorbutas, negalintys pakilti nuo gultų ligoniai, mirštantys ir mirę žmonės – su tokia sukrečiančia tikrove susidūrė paauglė ir kiti tremtiniai. Vis dėlto, kaip liudijama atsiminimuose, vienas baisiausių dalykų tremtyje yra nužmogėjimas. D. Grinkevičiūtės patirtis persmelkta suvokimo, kad išgyventi gali tol, kol nenusigręži nuo likimo brolių ir seserų, kad visiškai nesvarbu, kokios tautos atstovas esi, svarbiausia – kančios keliu eiti vieningai, neprarandant jautrumo kitų skausmui, atmintyje išsaugant patirtis.
„Išgyventi, kai tu turi numirti. / Atsiminti, kai privalai užmiršti. / Mąstyti, kai privalai nemąstyti. / Pastebėti, kai privalai nepastebėti. / Stengtis sužinoti, kai liepiama nieko nežinoti.“ Tokiu egzistenciniu apibendrinimu išsilieja D. Grinkevičiūtės patirtis.
Uteniškių tremties patirtis saugoma Utenos laisvės kovų muziejuje. Ekspozicijoje – tremtinių prisiminimai, nuotraukos, iš tremties parsivežti daiktai. Tremtinio Vaidučio Čeponio prisiminimuose rašoma: „1943 m. pavasaris, ginamės nuo bado arkliarūgštėmis, balandomis, duonos kada ne kada gauname pagal korteles, nors priklauso vienam žmogui 150 g dienai. Sniegui nutirpus su broliu rasdavome supuvusių ir pažaliavusių bulvių, jas valgėme.“
Tremtinys Juozas šermukšnis rašo: „Kasykla turėjo du jaučius ir vežimą. Šiais jaučiais kasdieną iš kasyklos išveždavo po du vežimus lavonų. Lavonus sumesdavo į išsprogdintas duobes. Kai šias pripildydavo lavonais, jas užstumdavo akmens skalda.“
Štai ką prisimena tremtinys Albertas Paškevičius: „Iškirsti 12 kubinių metrų medienos normą buvo labai sunku, o kad nukirstume medį, pirmiausiai reikėjo atkasti nuo jo kamieno sniegą, kurio buvo beveik iki pažastų. Dirbdavome nuo aušros iki sutemos, bet normos įvykdyti negalėjome. Kentėme šaltį, alinantį darbą ir net alkį.“
Vienodai sunkų darbą dirbdavo tiek vyrai, tiek moterys, dirbti reikėdavo ir vaikams. Tačiau svarbu suprasti, kad į Sibirą žmones vežė ne sunkiesiems darbams, o numirti.
Kodėl svarbu prisiminti ir suprasti šį istorijos puslapį? Tai yra patirtys, kurios mus formuoja ir brandina. Moralinio stuburo slankstelis. Svarbiausia – ne prisiminti datas ir skaičius, bet ieškoti asmeninio santykio su skaudžiais istorijos faktais, žmonių liudijimais. Siekiant, kad tremtinių istorijos nebūtų pamirštos, 2006 m. startavo pilietinė akcija „Misija Sibiras“, kurios metu buvo keliaujama į lietuvių tremties vietas, ieškomi ir tvarkomi ten mirusiųjų kapai, renkamos dar gyvų tremtinių istorijos.
Nuo 2006 m. „Misija Sibiras“ suorganizavo 18 ekspedicijų, kuriose dalyvavo daugiau nei 200 žmonių, o norą tapti ekspedicijos dalimi išreiškė daugiau nei 14 tūkst. jaunų žmonių. Per šį laiką „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai aplankė ir sutvarkė daugiau nei 170 tremtinių bei politinių kalinių kapinių Rusijos Federacijoje, Kazachstane bei Tadžikistane.
2018 m. misijoje dalyvavusi ignalinietė Evelina Vilčinskaitė svarsto: „Tik žinodami pasekmes ir matydami, kad kiekvienas, net mažiausias veiksmas turi atoveiksmį, pasekmes, kurios paliečia ne vieną tautą, ne vieną kartą, tapsime brandūs, ir tai aktualu tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek išvykusiems už Atlanto. Sunku spėlioti, nedrįsčiau spėti, kas nutiktų, bet manau, kad nebūtumėm tokie vieningi, bendruomeniški, o tai yra svarbiausias dalykas. Bendros patirtys, nesvarbu, jos geros ar blogos, suvienija, suteikia jėgų.“
Be išimties visi misijos dalyviai, grįžę iš tremties vietų, pasakoja, kad buvimas ten sukrečia. Sunku matyti apleistus kapus ir net kvėpuoti oru, pritvinkusiu žmonių kančios.
E. Vilčinskaitė dalyvavo misijoje, vykusioje Kazachstane, vietovėje, kur buvo tremiami politiniai kaliniai. Mergina pasakoja, kad politinių kalinių gyvenimo sąlygos buvo dar sudėtingesnės: „O kalėjimuose, kaip jau sakiau, siautė ir badas, ir ligos, taip pat prievarta, reikėjo labai sunkiai dirbti. Politiniai kaliniai nuo tremtinių Sibire skyrėsi tuo, kad čia neturėdavo visiškai jokio žemės plotelio, kur galėtų kažką užsiauginti. Jie gyvendavo gulaguose, buvo priverstinai įdarbinti šachtose, kur kasdavo pavojingus metalus, kenkiančius sveikatai, žmonės mirdavo nuo kvėpavimo takų ligų. Ir fiziškai darbas buvo nepakeliamai sunkus. Taip pat Kazachstane sudėtingos klimatinės sąlygos: vasarą svilina karštis, o žiemą temperatūra nukrenta gerokai žemiau nulio. Prie tokio atšiauraus klimato nei lietuviai, nei lenkai, nei vokiečiai, nei kiti kaliniai nebuvo pratę.“
Šį pavasarį paskelbta, kad „Misija Sibiras“, užauginusi pilietišką, savo tautos istorijai neabejingą kartą, stabdo veiklą. Prie tokio sprendimo, ko gero, prisidėjo ir pastaraisiais metais pasireiškę Rusijos bandymai sutrukdyti lietuviams važiuoti į tautos tremties vietas tvarkyti kapų.
Tai, kad projekto veikla buvo aktuali visuomenei, rodo rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad didžioji dalis apklaustųjų (89 proc.) žino ar yra girdėję apie projektą „Misija Sibiras“, ir absoliuti dauguma (91 proc.) teigė, kad tokie projektai kaip „Misija Sibiras“ yra svarbūs bei reikalingi.
Dar vienas būdas prisiminti tremtinius – birželio 14-ąją vykstantis tremtinių vardų skaitymas. Pirmoji akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ įvyko 2016-aisiais, minint 75-ąsias masinių trėmimų pradžios metines. Akciją inicijavo projekto „Misija Sibiras“ komanda. Tremtinių ir politinių kalinių atminimo ir pagerbimo akcija startavo birželio 14 dieną 13 valandą. Ji tęsėsi tol, kol buvo perskaityta 22 000 pavardžių – iki birželio 15-osios 12 valandos. Per 23 valandas prie akcijos prisidėjo 333 žmonės.
2017 m. tremtinių vardai, pavardės ir likimai buvo skaitomi toliau. Prie Vilniuje prasidėjusios akcijos prisijungė Kaunas ir Klaipėda. 2018-ais prie akcijos prisijungė 10 Lietuvos miestų: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Mažeikiai, Jonava, pirmą kartą akcijoje dalyvavo Utena. Kasmet akcijoje dalyvauja vis daugiau miestų, o nuo 2018-ųjų tremtinių ir politinių kalinių vardus skaito ir užsienio lietuviai.
Šiemet organizatoriai vėl kviečia į tradicija tapusią akciją, kurios metu lietuviai iš viso pasaulio galės virtualiai įprasminti tremtinių ir politinių kalinių atminimą. Dėl besitęsiančios pandemijos tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių ir likimų skaitymo akciją antrus metus iš eilės nuspręsta perkelti į virtualią erdvę – specialiai sukurtą Gedulo ir vilties dienos platformą, pasiekiamą adresu: www.birzelio14.lt.
Sovietų Sąjungos represinės struktūros šimtus tūkstančių niekuo nenusikaltusių žmonių ištrėmė į Sibirą. Atmintis yra tai, kas mus jungia su ištremtaisiais. Atminties neištremsi.