„Sinodalumas yra natūralus Bažnyčios veikimo kelias“, – rašoma Sinodinio Kelio Panevėžio vyskupijos sintezėje. „Ir toliau kiekvienas narys yra atsakingas už savo ir kartu visos Bažnyčios šventėjimą. Bendruomenė visada ėjo sinodiniu keliu, net to nežinodama. Keliaujame kartu, veikiame kartu, dalyvaujame Bažnyčios misijoje kartu, nes esame vieno mistinio Kristaus kūno – Bažnyčios nariai, kūno, kuriam gyvybę teikia ir palaiko Šventoji Dvasia.
Sinodas davė naują impulsą Bažnyčios bendruomenėms ir paskiriems nariams atlikti savianalizę ir refleksiją, tapo nutrūkusio ar net nepradėto pokalbio atnaujinimo priežastimi. Kalbant ir dalijantis skirtingomis patirtimis ir įžvalgomis, atsirado daugiau vienas kito pažinimo būdų, supratimo ir pagarbos. Kai keliaujame ne vieni, kartais reikia sustoti, palaukti savo artimo. Patyrėme artimumą ir tarpusavio susietumą, geriau pažinome ir teisingiau įvertinome dvasininkų ir pasauliečių veikimo Bažnyčioje skirtumus, sunkumus ir klausimus.
Dalyvaujame procese, kurio vaisius įvertins Viešpats Dievas. Svarbu nesiblaškyti ir neprimesti kelionės tikslų tam, paskui kurį esame pašaukti keliauti ir jį sekti – Jėzų Kristų.“
Toje bendro keliavimo dvasioje aptariame sintezės temas, atsakome sau ir kitiems į aktualius klausimus, nevengiame to, kas visada kelia susiskaldymą, kad, išsiaiškinę pašalintume trukdžius ir keistai suprastus dalykus, eitume „per Jį, su Juo ir Jame“.
Apie vieną iš svarbiausių Bažnyčios veikimo paradigmų – savanorystę, aukojimą(si) ir neieškojimą „trumpiausio“ kelio savo ar svetimoje parapijoje kalbasi feisbuko projekto „Tekstai-kontekstai“ redaktorė, naujųjų laikų istorijos magistrė Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ, pakalniškė sielovadininkė Vida MIRAPOLSKIENĖ, Ekonomikos ir Lietuvių kalbotyros mokslų magistrė Giedrė MAŽEIKIENĖ, laikraščio „Utenis“ redaktorius Vytautas KAZELA ir Leliūnų Šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius, kunigas teologijos licenciatas Andrius ŠUKYS. Šį paskutinį pokalbių ciklo pašnekesį moderavo ir parengė doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ.
Irena: Viename iš ankstesnių mūsų pokalbių užsiminėme apie Sinodą – laiką, kai pasauliečiai susitiko parapijose ir diskutavo svarbiomis temomis. Susitikimuose dvasininkai nedalyvavo – tad pasikalbėta iš širdies ir be apsimestinio nuolankumo – kaip ir dera kelionės bendrakeleiviams. Į susitikimus galėjo ateiti visi: tikintys, netikintys, abejojantys, įsižeidę… Kai pandemija buvo besibaigianti, vos pradėjus Sinodinę kelionę, užsiliepsnojo karas. Nors yra galimybių iš esmės pasikalbėti, tačiau – neaiški ateitis išblaškė keliaujančiuosius. Kad ir kaip sukrito gyvenimo detalės, Sinodas įvyko ir vis dar tebevyksta.
Vida: Gavus kvietimą rengti sinodinius susitikimus, idėja intrigavo. Kas tai? Pakalnių parapijoje rinkomės gana gausiai. Kalbėjomės. Tiesa, pokalbių formatas – neeilinis. Juk esame įpratę – priekyje eina dvasininkas, o pasauliečiai – kaip sekliai. Ir visgi, apšilę kojas, supratome keletą svarbių dalykų: Bažnyčia yra bendruomeninis gyvenimas, jai reikia išganymo. Todėl ydingas „mano–tavo“ mąstymas keičiamas į MŪSŲ. Bandyta suvokti, kad Bažnyčia yra vieta augti, bręsti, patirti ir atleidimui bei pagalbai teikti. Bažnyčioje visi svarbūs. Bažnyčioje jaučiame Šventosios Dvasios buvimą. Tai savotiškas siekinys. Pirmiau patyrę Viešpaties gailestingumą, o ne teisingumą, dalinamės gailesčiu su kitais, teisingumą palikdami Viešpačiui. Tam reikalingos bendruomeninės šv. Mišios. Ir tada supratome, kad sinodiniu keliu Pakalnių parapija eina jau ne vieną dešimtmetį – ir vieninga, ir skubanti pagelbėti.
Vytautas: Įvyko tarsi savotiškas pasitikrinimas? Tačiau Pakalnių parapija ypač stiprią vienybės dvasią išgyveno, kai 2000 metų balandžio mėnesį sudegė bažnyčia.
Vida: Sudegė viskas, kas ilgus metus buvo puoselėta, dėl ko rinktos aukos, organizuotos talkos ir pan. Tik meilė Dievui, Tikėjimui negalėjo sudegti. Ir tada labai realiai ir praktiškai išgyvenome sinodinę kelionę. Per pusę metų naujoji bažnyčia buvo jau po stogu. Tokia žmonių vienybė ir darbštumas išliko iki šių dienų.
Vytautas: O koks realiai sinodinis kelias išgyventas 2022 metais?
Vida: Diskutavome drąsiai: išsakėme aktualius dalykus, nevengėme ir nepatogių temų. Išryškinome, kad parapijos gyvenime labai svarbus ne tik kunigo vaidmuo, kad itin svarbios ir konkrečios konkrečiu laiku atliekamos pasauliečių tarnystės. Galima drąsiai teigti, kad Pakalnių parapijoje susirinkusiųjų gausa aplenkė net ir didžiąsias rajonines parapijas. Todėl ramybės vis nedavė klausimai: argi žmonėms neįdomu? Ar žmonės vis dar neatpažįsta Bažnyčios realaus veikimo konkrečiame gyvenime?
Giedrė: Prisiminiau ištrauką iš šventojo apaštalo Petro pirmojo laiško: „Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.“ Greit bus jubiliejiniai 2025 metai po Kristaus gimimo. Atvirai pasakius, matomas neapsisprendimas: vis dar lakstom kaip avelės nuo vieno kraštutinumo iki kito… Praėjo jau daugiau nei 2000 metų ir save įsivaizduojame kaip visažinius ir pažangius Homo sapiens, kurie viską išmano geriausiai ir kuriems nieko nereikia. Per visus tuos metus tik įsigijom daugiau priešų, malonumai ir pinigai tapo gyvenimo tikslu, bažnyčia – istorine įstaiga, retkarčiais teikiančia „paslaugas“, artimieji ir kaimynai nutolo, gyvenimo tikslo ieškome kažkieno paskaitose ar Tibeto kalnuose.
Lina: Mums sunku suvokti būtent tokią sinodinę Bažnyčią, nes daugelio lietuvių dvasinis augimas dėl okupacijos sustojo maždaug vaiko lygyje. Ir nejuda toliau. Juk gyventi be tikėjimo patogu! Kada pandemijos metu transliavome šv. Mišias, kiekvienas sekmadienis buvo darbo sekmadienis. Atsikelti, išsiruošti, šv. Mišios. Užtrunki apie pusdienį, ypač jei važiuoji į tolesnę parapiją. Nuo mūsų sodybos iki Pandėlio – 25 km, iki Rokiškio – tiek pat, iki Obelių – 33 km, iki Juodupės – 43 km. Artimiausios parapijos: Skapiškis ir Panemunėlis, iki tų apie 10 km. Pasakykit, kokiu būdu kaimo žmogus (o parapijos iš esmės ir yra kaimiškos) gali iki bažnyčios nusigaut, jei neturi savo transporto? Juk viešasis pritaikytas tik Juodupei ir Rokiškiui, tiesa, dar galima paprasčiau nuvažiuot iki Kamajų ar Obelių. O kitur – niekaip! Štai ir pasiteisinimas likti namie! Tačiau patys nė nepastebėjome, kaip per tuos metus išaugome tikėjimu, pažinimu, bendryste… Priežastis – skyrėme tam laiko. Ar žinot, kas yra baisiausia? Kai tuščioje bažnyčioje vargonininkas gieda „Pulkim ant kelių“, „Sveikas, Jėzau, gimusis“ ar „Linksma diena mums nušvito“, o pats giedoti negali, į kreipinius atsakinėji mintyse, nes tu bažnyčioje dėl pandemijos neturi būti… Net gūdžiausiais karo metais vienintelė legali susibūrimų vieta būdavo bažnyčia…
Andrius: Pandemija pastatė visus į vietą. Tačiau patyrėme ir privalumų – atsisakėme perteklinių sureikšmintų nereikalingų darbų / veiklų / užsiėmimų dėl pliusiuko. Kita vertus, leidome sau pamatyti save. Net galerijos ir bažnyčios buvo uždarytos. Popandeminis laikas davė valią atsikvėpti. Tik ar reikėjo visus nepadarytus darbus galvotrūkčiais pulti atlikti? Čia tai klausimas… Jei taip veržėmės į bažnyčią pandemijos metu, jai pasibaigus – panašu, kad tas noras… išgaravo. Bent jau daliai tikinčiųjų. „Dieve, iki kito karto…“ – kaip sako viename interviu rašytoja Vanda Juknaitė.
Lina: Kitos priežastys neiti į bažnyčią: sodai, daržai, vaikai ir kt. Tai ištobulintas pasiteisinimas ir maskuotė. Jei į bažnyčią ateinama retkarčiais ir kaip į teatro spektaklį, tai ir laukiama monospektaklio. Būti žiūrovu, o ne dalyvauti! Kai gera nuotaika, einu į bažnyčią melstis, kai tingiu – kojos ten nekeliu. Kas vyksta šv. Mišių metu – nesuprantu. O jei nesuprantu, ką veikti tas 45–90 min.? Skaičiuot babyčių skarelių gėlytes? Nužiūrinėti altorių užtiesalus, paveikslus ir statulas? Be to, kai į bažnyčią užsuki kartą per metus, tai ir estetinis skonis užsilikęs maždaug iš vaikystės, kai viską spalvindavome rožiniu flomasteriu. Tad ir norisi to blizgio, rožiškumo, Jėzusiuko ant šienelio. Juk tai – taip sava! Galvot nereikia! Tik bėda, kad tą saldaus tortiškumo paveiksliuką griauna karinė prakartėlė ar Kryžiaus kelio instaliacijos. Verčia galvot, būti, dalyvauti! Kodėl iškupiūruota liturgija? Kur dingo „Libera“ giesmė? Juk tikėjimo norime švelnaus ir pūkuoto. Kaip tam anekdote apie tikybos pamoką: šiaip kačiukas, bet jei tikybos pamoka, tai – Jėzus. Norime Jėzaus-kačiuko, Prisikėlimą pakeitėme baltais kiškiais…
Vida: Apie tai diskutavome ir sinodiniuose susitikimuose. Jei bažnytinės bendruomenės centre būtų Kristus, tuomet ir prieštaravimų būtų mažiau joje. Svarbu suvokti, kad bažnyčia nėra tik pastatas, Bažnyčia yra gyvoji bendruomenė.
Vytautas: Eiliniu laiku bažnyčios būna daugiau ar mažiau apytuštės, kažkokiu būdu – jos pilnos tampa per didžiąsias metines šventes: vieni ateina pliusiuko užsidėti, kiti – artimųjų verčiami, treti ieško… Jėzaus Kristaus?
Lina: Apie kokį Jėzų jūs kalbate? Anot daugelio, malda, Rožinis – babyčių išmislas. Vėlinių šv. Mišios – susimokėjau už maldas babytės ar dieduko sielai. Keturnedėlis – nes taip reikia. Prie karsto giedama, nes taip reikia. Ir beveik niekas nesiklauso, ką ten posmuoja giedoriai, pvz., tokią nesąmonę – atsimerk mamyte, apsiversk, tėveli… Arba – jau laikas eit… Sėdi kankinių veidais ir kenčia. Juk tikėjimas – tai kančia (belieka prirašyti: „jūsų šv. Inkvizicija“)… Nes protą išjungė! Nes taip reikia, tradicijos! Kam reikia? Dievui? Katalikų bažnyčiai? Ne! Tikėjimo reikia mažutėliams, kurie, atlikdami primityvius veiksmus, mano pelnysiantys babytei dangų. Tai juk tikra, gryna pagonybė. O paskui stebimės: per rudens lygiadienį broliai parapijonys kaire ranka beria į laužą Gabijai aukas, prašydami dvasinių, o dešine – materialinių gėrybių. O kitą dieną visi kuo ramiausiai važiuoja į popiežiaus Pranciškaus aukojamas šv. Mišias Kaune arba skrenda į… Vatikaną. O kurgi pirmasis Dievo įsakymas: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“? Neee, negirdėjom! O kur dar horoskopai, buitinis burtininkavimas? Pavyzdžiui, kiaušinius marginti tam tikrais ženklais. Arba langines. Kokia intencija tai darome? Arba „Eurovizijoje“ pranešame apie save kaip apie pagonių kraštą… Jei darome tiesiog dėl įspūdžio kitiems, grožio, rašto, – tai viena. O jei tikime, kad vašku išpeckiotas ornamentas garantuoja sveikatą, laimę ar dar kažką? Tai jau paprasta buitinė magija. O kur yra magija, ten nebelieka Dievo! O kur dar būrimai kortomis, horoskopai, pranašystės? Juk tikėdami tuo, netikime Dievu, Jo valia, Jo gailestingumu.
Giedrė: Neatsakyti į pagrindinius klausimus – tai gyventi su savimi kažkokioje priešpriešoje. Taip pats sau priešu tampi… Ir su kuriuo itin sudėtinga kovoti. Evangelija pagal Joną primena: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas – vagis ir plėšikas.“ Kas tie vagys, plėšikai? Ogi mes patys! Paslapčia ir pamažu tapome didžiausi savęs vagys ir plėšikai. Jei kiekvieno paklausčiau, kiek laiko per savaitę skiriate savo minčių ekologijai, sielovadai, Dievui, matyt, būtų labai mažai arba nieko (išskyrus išimtinius atvejus, tokius kaip dvasininkai, vienuoliai ir pan.). Taip išeina, kad mes patys ir ėmėme save apiplėšinėti. Kas gi nutiko, kad per šitiek amžių ne patobulėjome, ne priartėjome prie Dievo, ne tapome geresnėmis „avelėmis, kurias pašauks vardais ir išsives“, o kuo toliau, tuo labiau apiplėšiame save: liko tik materialiniai tikslai, o dvasiai išvis nebeskiriame laiko ir dėmesio. Toks pat santykis ir su Bažnyčia. Sakyčiau, nusivažiavęs…
Andrius: Esmė, kad Bažnyčioje, pirmiausia, klausomės Kristaus balso Dievo Žodyje ir autoritetingame Bažnyčios mokyme. O tai darbas! Pavyzdžiui, ligoniai tai daro pasitelkdami „Marijos radiją“ arba kitas medijų transliacijas. Taip asmeniškai ir bendruomenėse stengiamės pažinti Dievo kalbą Šventajame Rašte. Ar elgiamės taip? Matyt, tik mažoji dalis tikinčiųjų – nuolat! Kitiems vis trūksta laiko. Ir noro…
Vytautas: Panevėžio vyskupijos Sinodinio Kelio sintezėje skaitome: „Aktualiai perteiktas dabar ir išgirstas Dievo Žodis maitina mūsų kasdienybę (pastato ant bėgių) ir maldos gyvenimą, padrąsina bei sužadina troškimą dalintis Žodžiu, kaip Gerąja Naujiena. Paveikiausia, bet ir sunkiausia, kai dalijamasi artimiausioje aplinkoje: šeimoje, namų bendruomenėje, kunigiškoje tarnystėje. Dievo balsui išgirsti svarbu homilijos (dažnai sklinda šaltis), rekolekcijos, įvairūs grupių susitikimai, knygos ir t. t.“ Pridursiu – ypač praturtina piligriminės kelionės.
Vida: Visuomet susigundome kelione, kai kun. Andrius jas rengia savo gimtadienio proga. Kažkokia nauja patirtis…
Lina: Egzistuoja šventa taisyklė žmonių elgesiui nusakyti – vanduo ir elektra teka trumpiausiu keliu. Tikėjimas yra pastangos ir augimas. Mūsų religija yra žodžio ir rašto religija. Reikia gebėti klausytis, gilintis, studijuoti. Bėda, kad dabartiniam žmogui viskas visur ir visada turi būti lengva. Ar jūs kokiame filme, seriale matėte dirbantį žmogų? Net jei ir vaizduojamas darbas, tai koks nors pokalbis apie jį, kažkoks pasitarimas. Niekas nerodo žmogaus prie konvejerio. Niekas nerodo žurnalisto, tris valandas ieškančio pašnekovo arba dvi valandas rašančio straipsnį. Viskas savaime, be pastangų! Ir žmogus tuo įtiki. Vaikai įtiki, kad egzaminai – sėkmės dalykas, tad į mokyklą einama linksmų įspūdžių pasisemti, papramogauti, bet ne mokytis.
Andrius: Kai kurios močiutės prieš egzaminus net šv. Mišias „užperka“, kad tik testukus teisingai suspėliotų…
Lina: Būtent! O universitetuose krepšelių sistema iš studentų padarė mimozas: menkiausias skersvėjis ir nebėr. Milijonus varto influenceriai, kurie nebeskiria viešo ir privataus gyvenimo. Kokią žinią neša mums pagrindinė kasdienos naujiena? Vienos „šeimos“ santykių analizė: kur kas ką mušė, turtą užrašė ir kitaip skriaudė. Netgi karališkųjų šeimų asmenys susigundo viešai išdžiaustyti apatinius, kad tik nereiktų dirbti. Tiek milijonų už interviu, tiek už knygą… Taip ir gyvena viešai demonstruodami viską. O jauni žmonės įtiki bei nusprendžia: ir aš taip galiu. Kas, kad influencerio kailiniai skolinti, o jachta – išsinuomota! Ir šimtai tūkstančių juo tikinčių kvailių, kuriems kasdien reikia naujų dirgiklių.
(Bus daugiau…)
