Molėtų viešojoje bibliotekoje susitikta dviejų datų, reikšmingų Molėtų kraštui ir Lietuvai, apsupty. Lapkričio 21-ąją, 1920-aisiais, naktyje, Lietuvos kariuomenė pradėjo Liucijano Želigovskio karinių dalinių puolimą. Širvintos buvo apeitos iš šono mišku ir užimtos po trumpo mūšio. Po pietų buvo išvaduoti ir Giedraičiai, tačiau Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai reikalaujant tą pačią dieną kovos veiksmai buvo nutraukti. Lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės diena, 1918 metais išleistas pirmasis įsakymas kurti ginkluotąsias pajėgas, minime 105-ąjį gimtadienį. Šių datų vidury, lapkričio 22-ąją įsiterpusi, derėjo dar viena – kraštiečio Vytauto Kazielos publicistikos knygos „Kartu iki pergalės/ Разом до Перемоги“ sutiktuvės ir jo kolegos, rašytojo, eseisto ir vertėjo Donato Petrošiaus, tik grįžusio iš Ukrainos ir vėl važiuosiančio, vežančio Lietuvoje suaukotą paramą, taip reikalingą šiuo šaltuoju metų laiku, pasakojimas, kokią jis matąs Ukrainą.
Renginį vedusi Jolanta Matkevičienė, pristatydama Vytauto Kazielos knygą, ir klausė, ir teigė:
„Jūs savo tekstuose sakote: „Nori taikos – būk pasiruošęs karui, arba, jei Putinas būtų nusprendęs pirmiausia pulti Baltijos šalis, Vilnių jis nušluotų neapsiavęs batų“… Mano klausimas būtų jūsų paties klausimas: Kodėl (ne) reikia rašyti apie karą?“ Vytautas juokavo, kad jei būtų tokių metų, kaip Donatas, ar dar jaunesnis, matyt, arba imtų šautuvą į rankas, arba užsiimtų pagalba. „Mes irgi turėjom apsispręst dėl šio karo, apsispręst, kurioj mes pusėj, ir ką mes galim daryti. Iš pradžių daugeliui iš mūsų tai buvo žaizda, paskui atėjo abejingumas, ai, kažkas vyksta kažkur, ne pas mus… Aš tryniau žmonėse tą abejingumą, norėdamas, kad jie nepriprastų prie tokios situacijos, rašiau kasdien apie karą, bandžiau aiškinti, kas vyksta, sėdėdamas kas savaitę prie rašomojo stalo. Buvo tokių, kurie skambino ir sakė, kad ateis Putinas ir tave sušaudys…“- pasakojo Vytautas. – Pirmiausia esu žmogus, pilietis, tėvas – džiaugiuosi, kad mano vaikams neteko iškęsti to, ką matė ir mato ukrainiečiai. Kaip „šviežas senelis“, galiu pasakyti, kad man labiausiai gaila ukrainiečių vaikų likimų“. Jis pasakoja, kaip Poezijos pavasario metu išgirdęs iš ukrainietės, kaip į ligoninę Lenkijoje buvę atvežti našlaičiai iš Ukrainos, neturintys nė 14 metų. Jie buvę visi žili ir nekalbantys…“Tai, ką aš rašau, yra tik šešėlis to, ką rašys ukrainiečiai iš apkasų, arba tai, ką Donatas matė, važiuodamas į Ukrainą.
Jaučiau kažką viduje, kad turiu rašyt, nes tai buvo mano pozicija.“ – sakė Vytautas Kaziela, primindamas, kad mes turime būti dėkingi ukrainiečiams, sustabdžiusiems „šitą juodą gaivlą“, kad ne mūsų vaikai ir anūkai žūsta, o žūsta jų – geriausieji…
Kraštietis sakė, kad šis susitikimas vyksta dėkingu laiku, kai artėja didžiosios metų šventės. Todėl, anot jo, prieš perkant „maksiminius“ niekus savo artimiesiems, gal geriau būtų paaukoti nors po keletą eurų Ukrainos kariams.
Donatas Petrošius jau nuo 2014-ųjų metų užsiimantis parama ukrainiečiams, sakė, pamiršęs, kad jis yra poetas, rašytojas, kad reikia leisti knygas – visą dėmesį yra sutelkęs į pagalbą ukrainiečiams. Apskritai, nuo karo pradžios Lietuvos rašytojų sąjunga renkanti paramą Ukrainai. Dažniausiai žmonės aukoja 50, 100, 150 ir daugiau eurų. Pasak Donato, vienas žmogus buvo paaukojęs 20 eurų ir po to labai atsiprašinėjęs, kad tiek nedaug, tačiau jis sako: „žmonės, mielieji, nebijokite aukoti po mažiau…“ Po 2 ar penkis, po 10 eurų. Jis ir kiti jo kolegos, Rašytojų sąjungos nariai – Marius Burokas ir Laurynas Katkus- tiesiai į Ukrainą, per Lenkiją, veža reikalingas priemones ukrainiečių kariams ir gyventojams. Ko reikia ukrainiečiams – jie nežino, apie tai juos informuoja savanoriai iš Ukrainos ir tik tuomet jie tų prekių ieško. „Nuveži vieną siuntą ir iškart galvoji, kaip reikės surinkti kitą“ – pasakoja Donatas. Suruošti ir nuvežti paramą nėra taip paprasta, daug laiko užima „popierizmas“ , bet dar daugiau reikalingų prekių, medikamentų ir daiktų paieška. Rusai taikosi į bibliotekas, sunaikinta daugiau nei 600 bibliotekų. Dabar, anot pašnekovo, neabejotinai, bus bombarduojami su šiluma susiję objektai. Jiems yra tekę vežti kompiuterių, stalų, knygų anglų kalba… Vieni reikalingiausių yra „auksiniai tvarsčiai“, kurių vienas kainuoja keliasdešimt eurų, nepaisant to, kad jų fondui yra taikomos nuolaidos, vis tiek, anot pašnekovo, kainos yra „amerikoniškos“. Automobilinės vaistinėlės, kuriose yra po du turniketus, negelbėja, o dažnu atveju net ir bėdų pridaro, nes jie esą nekokybiški ir lūžta… Jei norite prisidėti prie paramos Ukrainai, ypač šiuo, šaltuoju metų laiku, galite padaryti pavedimą Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondui su mokėjimo paskirtimi – „Parama Ukrainai“ Sąskaitos numeris: LT567300010002448298, Swedbank AB, banko kodas 73000)
Anot Vytauto Kazielos, jei negalite prisidėti finansiškai, tuomet, numegzkite kojinių ar pirštinių, jei it to negalite, tuomet nors pasimelskite…
Molėtų viešosios bibliotekos bibliotekininkės išgirdo ukrainiečių prašymą ir išruošė siuntinį kojinių, kurias vakaro pabaigoje Donatui Petrošiui įteikė bibliotekos direktorė Nijolė Stančikienė.
Susitikimo metu kalbėta apie šiandieninę karo Ukrainoje situaciją, apie trukdžius, apie tai, kokius vaizdus ir istorijas tenka matyti ir girdėti rašytojams, nuvykusiems į Ukrainą, kad net Donatas yra sakęs, galįs atiduoti visus savo eilėraščius, kad tik nebūtų karo…,
Išsirituliojusioje diskusijoje apie karą, jo grėsmę ir budrumą buvo aptarta ir esama situacija Lietuvoje bei Molėtuose. Prieita išvados, kad karo atveju niekas nežinotų, ką ir kaip daryti… O retorinis Algimanto Pečiukaičio klausimas, kiek žmonių, esančių salėje, atsitikus bėdai, pavyzdžiui, su šautine žaizda, galėtų suteikti pirmąją pagalbą, pakilo tik dvi rankos…