Genovaitė ŠNUROVA
Susitikimas su dabar jau garbaus amžiaus mokslininke, tautodailininke, o ir šiaip įdomiu žmogumi buvo labai netikėtas. Netikėtos buvo ir jos išdėstytos mintys. Moteris sakė, kad pavarčiusi nuotraukų albumą, kuriame sudėtos jaunystės laikų nuotraukos, pastebėjo, jog dabar grįžta „jos laikų“ mados, kad būtent karantino laiku parūpo perskaityti prieš keletą dešimtmečių skaitytas knygas, palikusias gilų įspūdį, nes norėjosi tiesiog pasitikrinti tuometinę ir dabartinę vertinimo skalę. Dar pastebėjo, kad jos ketvirtą dešimtį įpusėjęs anūkas draugams į užsienį įvairių švenčių progomis jau siunčia ne elektroninius laiškus su sveikinimais, o „tikrus atvirukus“, kad fotografuoja jau nebe skaitmeniniu fotoaparatu, o juostiniu. Negana to, dar ir juodai balta fotografija susidomėjo… Nustebino ir anūkė, paprašiusi močiutę padėti išmokti rusų kalbą. O juk dar mokykloje besimokydama kratėsi jos kaip tik įmanydama. Vis sakydavo, kad svarbiausia mokėti angliškai, o rusų kalbos niekada neprireiks.
Nuo pat tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto baigimo 1985 metais iki šiol Dauniškio gimnazijoje, vienintelėje darbovietėje, rusų kalbos mokytoja dirbanti Lina Slavinskaitė patvirtino: „Taip, rusų kalbos dabar jauniems žmonėms vis dažniau prireikia, nes įsidarbina pasieniečiais, muitininkais ir kitokiose pareigose, kur tik rusiškai gali susikalbėti. Tuo labiau dabar, kai į Lietuvą atvažiavo daug darbininkų iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų šalių. Vienai mano buvusiai mokinei, pretenduojančiai Vilniuje gauti įdomų darbą su labai geru atlyginimu, trukdė tai, kad ji nemoka rusų kalbos. Angliškai ji kalbėjo puikiai, bet to buvo maža. Atvažiavo pas mane, prašė padėti. Kalbai išmokti teturėjo mėnesį. O ką gali padaryti per tokį trumpą laiką? Išėjo verkdama…“
Tęsinį skaitykite 2020 07 29 „Utenyje“
