Genovaitė ŠNUROVA
Nelabai įsivaizduoju, kiek dienų reikėtų svečiuotis pas uteniškę Ramutę Matulytę-Knyvienę, kad pamatytum viską, ką yra sukūrusios jos rankos, ką ši moteris suguldė į įvairiausius aplankus, sudėjo į albumus ir sąsiuvinius, į spintas ir dėžės.
Balsinga moteris, greitai švęsianti 82-ajį gimtadienį, vos ne visą gyvenimą paskyrusi dainai ir giesmei, įdainavo net keletą garsajuosčių su, pasak jos pačios, už širdies griebiančiomis dainomis, kurių tekstai nebanalūs, sekcijoje saugo keletą storų sąsiuvinių su dainų tekstais (netgi tėčio dainų sąsiuvinis išsaugotas), o kai kurias dainas – ir su natomis. Juk dainuota ir „Ukvatoj“, ir „Radastoj“, ir net 27 metus Adolfo Driuko vadovaujamame tremtinių chore, 15 metų bažnyčios chore.
Bene labiausiai neįtikėtina tai, kad ši moteris pati dviem balsais įgiedojo laidotuvių giesmes ir, jei tik vaikai panorės, pati giedos… savo šermenyse. Štai kaip kartais gali atsitikti…
Virbalų iš rankų nepaleidžia
Pirmiausia, ką pamačiau pas Ramutę vos susėdus pasikalbėti, – tai keletas įvairiaspalvių siūlų sruogų. Pagavusi mano žvilgsnį, moteris iš karto paaiškino, jog dukra Daiva nupirko, mat kažkurioje parduotuvėje buvo didelės nuolaidas. Dukra puikiai žino, jog mama nė minutės nesėdės be darbo, net neįsivaizduoja motinos rankų, nelaikančių virbalų.
„Man labai sunku vaikščioti, tai sėdžiu ir mezgu, – prisipažino Ramutė. – Puikiai suprantu, kad tų mano mezginių niekam nereikia, kad jų pilnos spintos, net kelios dėžės prikrautos, bet vis tiek mezgu. Negaliu nieko neveikdama televizoriaus žiūrėti – rankos turi dirbti. Aš netgi sudėtingą mezginį megzdama ne į jį akis įbedu, o į televizorių, tai ką jau kalbėti apie kojinių mezgimą.“
Tęsinį skaitykite 2019 10 09 „Utenyje“
